„Negalėjau nepasiskųsti tokiu medikų elgesiu, su kuriuo man teko susidurti prieš keturias dienas į vieną sostinės ligoninę nuvežus savo senelį. Sutrikus jo širdies ritmui, neturėjome kitos išeities, kaip drebantį ir alpėjantį mylimą senuką nuvežti į Vilniaus pakraštyje įsikūrusią medicinos įstaigą.
Tyrimus, kurių atsakymų priimamajame teko laukti apie valandą, išklausėme pakraupę. Ne tik dėl nerimą keliančios diagnozės, priešinfarktinės būsenos, o dėl gydytojos elgesio, kuomet pakeltu tonu buvo rėkiama tiek ant manęs, tiek ant mano tėčio. „Dar vieną senį registratūra atsiuntė, užmušiu“, - šaukė įsiutusi medicinos įstaigos darbuotoja.
Šou su tušinukų ir medicinos istorijų mėtymais ant stalo tęsėsi toliau, o kabinete sėdėję kiti Hipokrato tarnai atrodė abejingi. Matyt, ne ant pirmo garbingo amžiaus paciento „profesionalė“ rėkė. Aš negalėjau tylėti ir pradėjau šaukti ant tokios medikės parodijos. Tėtis svyruodamas pakilo nuo kėdės su ašaromis akyse prašydamas, kad paliktume šią įstaigą. Turėjau dar vieną ginklą, kuris, pasirodė esąs veiksmingas. Moteriškė nurimo pagrasinus žurnalistų įsikišimu į šią situaciją. Suveikė. Liepiamosios nuosakos veiksmažodžius „nuvilk“, „pakelk“, pakeitė kiek švelnesnės frazės – „ar galėtumėte“, „atleiskite“.
Su tokiu žvėrišku medicinos įstaigų darbuotojų elgesiu man dar neteko susidurti. Ir pačiai raminamųjų vakare prireikė. Supratau, kad gyventi tokioje valstybėje, kurioje senas pacientas yra „nurašomas“ vos tik jam įžengus pro duris, yra baisi lemtis“.
