“Vartų” galerijoje vėl “suskambės” tapybinis duetas. Šį kartą jį sudarys Eglė Ridikaitė bei Ričardas Nemeikšis. Kaip ir ankstensėje Jono Gasiūno ir Kaido Oles parodoje, šis derinys – pačių menininkų iniciatyva, o ne kuratoriaus užgaida.
Kaip teigia patys menininkai, jiems abiems užkliūva ta pati tuštuma juos supančių daiktų aplinkoje. Kiekvienas iš jų savaip tą tuštuma fiksuoja – E. Ridikaitė ją supaprastina iki ornamento – ženklo, R. Nemeikšis – beprasmio veiksmo – klijavimo. Neveltui abiems menininkams svarbus tampa paveikslo paviršius, kurį R. Nemeikšis transformuoja į savarankišką meno kūrinį, atsietą nuo turinio, o E. Ridikaitė jau pagarsėjusi savo “meile” natūraliai drobės faktūrai. Pastaroji suteikia apimties pojūtį plokštiems E. Ridikaitės tapetų, užtiesalų, staltiesių motyvams.
Menininkė savo ekspoziciją pavadino “Persekiojantys vaizdai”, tarsi norėdama atsikratyti kasdienybėje įsigėrusių vazdinių, kurie, nuolat į juos žiūrint, tampa vientisa beprasme ornamentų dėlione. “Vartų” galerija menininkę pristatė Vienna meno mugėje, kur ją puikiai įvertino užsienio meno specialistai bei mugės lankytojai.
Ričardas Nemeikšis parodos pavadinimu pasirinko savo paties vardą, su švelnia ironija nurodydamas į iškilius didžiųjų meno klasikų vardus. Netilpęs į vėlyvosios lietuviškos tapybos tradicijas, menininkas nepelnytai liko Lietuvos meninio gyvenimo nuošalyje, tačiau nesiliovė vystęs savito požiūrio į tapybą bei kūrybinį procesą.
Kitaip nei didžioji dauguma abstrakčiosios tapybos atstovų Lietuvoje, R. Nemeikšis meditavo kultūros, o ne natūros reiškinius, kas ir sąlygojo subtilų ironijos ir nusivylimo mišinį jo kūriniuose. Po daugelio metų rožinės spalvos eskploatavimo, vėliau susidomėjęs asambliažu, šiuo metu R. Nemeikšis “apklijuoja” savo paveikslų paviršius atkreipdamas dėmesį į beprasmį kūrybos procesą. Neįtikėtinu atsidavimu šis procesas priartėja prie meditatyvumo, už kurio vėl tūno abu menininkus kankinanti tuštuma.
