Netiesa, kad į operas ir baletus eina, meno galerijas lanko tik aukštuomenei priklausantys žmonės, skelbia mokslininkai.
Jų teigimu, žmogaus išsilavinimas ir socialinis statusas, o ne socialinė klasė apsprendžia, kokią kultūros formą – „aukštąją“ ar „masinę“ – žmogus pasirenka, rašo „New Zealand Herald“.
„Kultūrinio elito“ sąvoka siejama su aukštesniaisiais menais – tokiais, kaip opera, baletas ir kt.
Ir viskas, kas yra neskoninga – pop muzika, televizija – tarsi visiškai neegzistuoja, pabrėžia Oksfordo universiteto mokslininkai, atlikę tyrimą .
Mokslininkai tyrimui naudojosi duomenimis apie respondentus iš Jungtinės Karalystės ir kitų 6 valstybių – Prancūzijos, Vengrijos, Izraelio, Nyderlandų, JAV ir Čilės.
Jie tikrino iškeltą teoriją, kad žmonės, gimę pasiturinčiose šeimose, kreipia dėmesį išimtinai tik į „aukštąją kultūrą“, o tai, kas „populiaru“ ar vadinama „masine kultūra“ yra skirta gimusiems vidutines pajamas gaunančiose arba vargingose šeimose, rašo LRT.
Mokslininkai pastebėjo, kad Bilis Eliotas – literatūros personažas berniukas, kilęs iš darbininkų klasės (jo tėvas ir brolis buvo kalnakasiai), jautė didelį potraukį baletui – nėra keistuolis ar pamišėlis savo socialiniame sluoksnyje, nors taip yra įprasta manyti.
Taip pat galime sakyti, kad žmogus, kurio venomis teka mėlynas kraujas, nebūtinai yra labiau kultūringas nei bet kuris kitas.
Oksfordo universiteto mokslininkai paskelbė, kad egzistuojantis kultūros „elitas“, kuriam rūpi tik „aukštoji“ kultūra, šalinasi „populiariųjų“ kultūros formų.
„Be abejo, yra tam tikrų išimčių, kurie šį apibrėžimą atitinka, tačiau mūsų tyrimas parodė, kad tokių žmonių labai mažai“, – rašoma tyrimo išvadose.
Oksfordo socialinių mokslų katedros mokslininkas Takas Wingas Chanas ir Johnas Goldthorpe iš Nuffieldo koledžo keletą metų analizavo, ar apskritai šiandien galime kalbėti apie „socialinį statusą“ ir tyrė, kaip jis veikia.
Mokslininkai žmones padalino į keturias grupes: kuriems patinka tik populiarioji kultūra; kuriems patinka viskas: nuo operos iki muilo operos; kuriems reikia nedaug kultūros; ir kurie kultūra nesidomi visai.
Tyrimui buvo svarbūs respondentų išsilavinimas, gaunamos pajamos ir socialinė klasė.
Taip pat šiame tyrime, priešingai nei kituose, išskirtos „klasės“ ir „statuso“ kategorijos.
Nedirbantis aristokratas savaime priklausė „klasei“. Pastebėta, kad tikrai yra šviesių žmonių iš neturtingų šeimų, kurie turi „statusą“, bet nepriklauso jokiai „klasei“.
Anksčiau buvo padarytos išvados, kad žmogaus statusą šiandien labiau padeda apibrėžti dirbamas darbas, o ne gimimo ar turtų faktoriai.
Biuro darbuotojai mano, kad turi aukštesnį statusą nei dirbantys rankinį darbą ir pan.
Tyrime skelbiama, kad nuo žmogaus socialinio statuso priklauso, kokį jis laikraštį perka ir kaip praleidžia laisvalaikį.
Tai tikrai nereiškia, kad „elitinių“ darbų specialistai išimtinai domisi „elitiniais“ menais, tačiau mokslininkai pastebėjo ir paskelbė tikrą faktą – operas ir meno galerijas lanko žmonės, turintys „statusą“.
Klasė kaip statuso priešprieša neturėtų turėti įtakos kultūriniam skoniui.
Tyrimai parodė, kad mažuma iš pačių aukščiausių socialinių grupių pagal tyrimus prijautė išimtinai populiariajai kultūrai arba visai nesidomėjo kultūra.
Anot T. W. Chano, tyrimas parodė, jog išsilavinimas ir socialinis statusas, ne socialinė klasė, apsprendžia kultūros formos pasirinkimą Jungtinėje Karalystėje. Kitų šalių rezultatai buvo labai panašūs.
