Šiųmečio 64-ojo Avinjono festivalio (liepos 7-27 d.) asocijuotas menininkas – šveicarų režisierius Christophas Marthaleris. Atėjęs į teatrą iš klasikinės muzikos (profesionalus obojininkas), jis ir savo spektaklių neįsivaizduoja be muzikos. Festivalio atidarymui Popiežių rūmų garbės kiemo scenoje buvo parodytas jo naujausias spektaklis „Paperlappap“. Prancūzų kritikai po premjeros neslėpė nusivylimo, bet specialiai šiai erdvei kurtas ir niekur kitur nerodytas spektaklis atspindi Marthalerio kūrybos specifiką. Apie tai jis papasakojo žurnalui „Telerama“.
Ką jums reiškė tapti Avinjono festivalio meno vadovu kartu su rašytoju Olivier Cadiot?
Aš bijojau. Nežinojau Olivier kūrinių, nebuvau skaitęs nė vienos jo knygos, nematęs nė vieno spektaklio. Be to, ir mano prancūzų kalba gerokai silpnesnė nei jo vokiečių. Taigi abejojau, ar pavyks. Bet pavyko.
Kaip?
Susitikę kartu valgėme, gėrėme. Tai mane ir įkvepia. Paskui galiu grįžti namo, dirbti, apninka idėjos. Lygiai taip pat elgiuosi su savo aktoriais ruošdamas spektaklį. Svarbiausia – gyventi kartu, o ne tik repetuoti ištisas valandas tamsioje salėje. Aš visiškai nepajėgiu gyventi teatre, per teatrą ir dėl teatro, kaip kai kurie mano kolegos. Scena jiems kompensuoja asmeninį gyvenimą, o aš, priešingai, manau, kad viską reikia atskirti, atmesti, palikti scenai tik esmę. Kalbant pompastiškiau, pasakyčiau, kad „mano teatro“ šaknys yra už teatro. Tai išorė, miestas, kuris mane veda. Mano teatras – tai gatvė. Jei statau Berlyne, pirmiausia turiu ilgai vaikščioti, kvėpuoti jo oru, žiūrėti į žmones. Mano spektaklių temas ir daug kitų dalykų padiktuoja vieta. Todėl rezultatas Hamburge, Miunchene ar Vienoje bus skirtingas.
Pavyzdžiui, Vienos ligoninė jus įkvėpė spektakliui „Apsiginti nuo ateities“?
Taip, mes ieškojome spektakliui vietos ir pasiūlėme „Otto-Wagner“ ligoninę. Labai atsakingai ją apžiūrėję, kaip mes visada ir darome, sužinojome, kad nacių laikais čia buvo eksperimentų su silpnapročiais vaikais, psichiniais ligoniais vieta. Dar prieš dvejus metus rūsiuose buvo galima pamatyti formaline užkonservuotas vaikų smegenis. Tai mus sukrėtė, ir spektaklyje mes nusprendėme kalbėti apie eugeniką, daug dainuodami, o kartu naudodami „Mein Kampf“, šiuolaikinius politinius ir mokslinius tekstus. Beje, ir šiandien nėra tarp šių tekstų didelio skirtumo.
O kuo jus įkvėpė Avinjono Popiežių rūmai?
Tai labai specifinis spektaklis, kuris niekur kitur nebus parodytas dėl originalios, jį įkvėpusios vietos, kurią aš gan ilgai tyrinėjau. Mane sudomino Avinjono popiežių, kurie čia apsigyveno XIV a., istorija, jų kova ir kartu šio laiko Prancūzijos karalių kova su Roma. O ką tikra mes žinome iš to, kas vyko? Ir kas yra „tiesa“ istorijoje ir politikoje? Šie klausimai yra svarbiausi spektaklyje, kurį mes pavadinome „Paperlapapp“. Tai nieko nereiškia, tiesiog garsų kratinys. Beje, nepaisant skambaus „meno vadovo“ pavadinimo, nemanykite, kad mes labai norėjome parodyti savo kūrybą. Jei festivalis būtų skirtas tik man ir Cadiot, kažin ar jis apskritai būtų įvykęs...
Bet vis dėlto jūs nugrimzdęs į teatrą. Koks yra jūsų teatras?
Aš nesilankau teatre, nemėgstu to daryti, nes paprastai ten nieko nesuprantu. Man labiau patinka pjesę skaityti namuose, ramiai, be aktorių interpretacinio įsikišimo. Dar labiau mane erzina vaikščiojimas į koncertus ar parodas. Argi chirurgas vaikšto žiūrėti, kaip jo kolega daro operacijas?
Sakėte, kad „Paperlapapp“ kalba apie tiesą ir melą istorijoje, politikoje. Ar tikite, kad teatras gali būti tiesos vieta?
Bet kuriuo atveju aš nepakenčiu, kai teatre vaidinama, meluojama. Todėl man svarbiau, kad tekstas būtų perskaitytas, o ne interpretuotas: reikia duoti laisvę žiūrovo suvokimui, nebandyti jį vienaip ar kitaip paveikti. Kai žmonės gatvėje kalbasi, jie tik kalbasi! Argi jūs tikite, kad jie „interpretuoja“? Man tekstas teatre – tik informacija.
Bet vis dėlto jūsų spektakliuose liejasi emocijos, refleksijos, kad ir kokios jos būtų intymios, meninės, politinės...
Tai todėl, kad teatro spektaklis savo esme, savo visuma neapsiriboja tekstu! Ypač tam, kuris, kaip aš, nemoka rašyti, sunkiai kalba ir yra atėjęs iš klasikinės muzikos. Tad pasitelkęs vaizdus, žmonių ypatingose situacijose vaizdavimą bandau suprasti pasaulį - toks mano svarbiausias tikslas. Iš tikrųjų aš mažai mąstau, svarstau. Daugiau klausau, žiūriu, darau, ką turiu daryti. Vaikštinėju, kaip minėjau, po tam tikrą vietą, leidžiuosi tos vietos „persekiojamas“, gludinu temą, pradedu rinkti muziką, kuri jai tiktų. Visada pradedu nuo muzikos. Ieškau ir klausausi retų įrašų, kurie sustiprintų mano nuojautas, vartau partitūras. Žinoma, įsivaizduoju, kaip jos bus atliktos, net jei specialiai nesirenku aktorių, mokančių dainuoti, pavyzdžiui, Schubertą, kurį labai mėgstu... Paskui, o iš tikrųjų pirmiausia, mes ištisas valandas kartu, choru dainuojame. Tada pasirodo mūsų dramaturgas su parinktais tekstais, tinkančiais temai ir muzikai. Savo ruožtu Anna Viebrock, mano scenografė nuo 1991 m., svarsto apie erdvės „apstatymą“, visiškai nepriklausomai įsivaizduodama, kaip aš sakau, „veiksmo vietą“ – savotišką planetą, kur mes galėtume atsidurti, tad šia prasme ji turi visišką kūrybos laisvę. Atsispirdami nuo jos pasiūlymų, nuo muzikos, parinktų tekstų ir istorijų, improvizuojame, repetuojame, o repetuodami tiksliname ir gryniname; iš šio nokinimo kristalizuojasi idėjos. Tai, ką mes visi kartu darome, visada gyvena ir ateina iš atminties, truputį ne laike, bet kaip tik todėl tampa „labai laiku“. Pažiūrėkite į mano senus akinius, argi jie nėra dabar patys madingiausi? Iš tikrųjų aš myliu teatrą, nes tai yra lėtumas, trukmė, nes jis gyvena praeitimi. Nes primena.
Nežinau, kuo man teatras padeda. Galbūt padeda nesijausti vienišam. Kaip obojininkas aš buvau ruošiamas muziko karjerai, bet aš visad mėgau vaidinti, ypač pantomimą ir truputį klounadą, be to, pamačiau Peterio Steino spektaklį. Statydamas repertuarinę pjesę, jis sugebėjo scenoje sukurti muziką! Kas apskritai retai pavyksta net statant operą... Nes aktoriaus ir dainininko muzikalumas neturi nieko bendra. Yra muzikalių ir nemuzikalių žmonių, net muzikų, kurie jais niekada netaps. Tai priklauso, aš manau, nuo vidinio ritmo... Tad pirmiausia aš bandžiau sujungti muziką ir sceną. Kūriau, rinkau muziką labai skirtingiems režisieriams iki 1980 m., kai pats pradėjau „daryti“ teatrą – tokį, apie kokį jums papasakojau ir kuris man leidžia dirbti grupėje, būti kartu su kitais. Man pasisekė: aš gyvenu iš teatro ir galiu per jį išlieti savo apsėdimus, neurozes, išsilaisvinti. Galbūt ne visada esu pakankamai nuoseklus, mielai kurčiau teatrą vien iš tylos, ilgainiui tapau labiau konservatyvus, gal kiek nebemadingas. Mano mėgstamiausi išliko Bunuelis, Satie, Jarry. Niekada nereikia atsiriboti nuo savo jaunystės.
Parengė R. V.
