Penktadienį Vilniaus knygų mugėje bus pristatytas Muzikos informacijos ir leidybos centro serijos „Šiuolaikinis kompozitorius“ naujas leidinys – Šarūno Nako kompaktinė plokštelė „Nuoga“. Jame įrašyti įdomiausi paskutiniojo dešimtmečio kompozitoriaus kūriniai: „Chronon“ kameriniam ansambliui (1997), „Nuoga“ simfoniniam orkestrui (2004), „Aporija“ trylikai instrumentų (2001) bei „Karūna“ pučiamųjų orkestrui (2005). Šia proga „Balsas.lt“ ir kalbina kompozitorių. Šarūną Naką elektroniniu paštu klausinėjo Ernestas Parulskis.
- Mano vidinėje klasifikacijoje tu patenki į sąžiningų opozicionierių mainstreamui kategoriją. Ir staiga toks akibrokštas – sutikai, kad išleistų tokį tradicinį produktą – kompaktinę plokštelę. Kam tau visa tai?
- Gal painioji mane su kokiais pažangos priešininkais ir mašinų laužytojais? Esu įrašytos muzikos mėgėjas ir galvoju, kad taip ji gerokai giliau prasismelkia į klausytojų sąmonę. Ir tas būdas klausytis įrašų – visai ne tradicinis, kaip sakai, o atvirkščiai – absoliučiai modernus, atsiradęs tik prieš šimtmetį. Kūdikio amžius, jei lygintume su nežinia kiek tūkstantmečių trunkančia muzikos istorija.
O jei kalbi apie mano opoziciškumą, tai jis – jei apskritai yra – nukreiptas ne prieš pačią „pagrindinę srovę“, o prieš muzikos industrijos iškreiptų vertybių diktatą. Kai pirmiausia informuojama, kiek kas kainuoja, kas kieno nors nurodymu paskelbta prestižiniu, „visų laikų ir tautų geriausiu“ ir panašiai. Nemėgstu, kai kalbos apie kultūrą atmieštos turgaus žargonu.
- Kodėl kompaktinę plokštelę pavadinai „Nuoga“? Programinis pareiškimas?
- Jei pavadinimas neatkreipia dėmesio, tai verčiau jo visai neduoti, nors toks požiūris man būtų nuobodus. Bevardės muzikos labai daug, bet ar tai naudinga šiais laikais, kai tokia milžiniška kultūrinės produkcijos pasiūla? Būkime sąžiningi ir pripažinkime, kad gražus vardas ir patrauklus viršelis yra šimtąkart geriau, nei kompleksuotas autorių išsisukinėjimas nuo paprasčiausios pareigos suteikti kūriniui vardą.
„Nuoga“ yra gražus, įdomus ir nenuvalkiotas, pakankamai daugiaprasmis ir daugialypis žodis. Be to, tai yra mano kompozicijos simfoniniam orkestrui pavadinimas, gerai derantis ir prie kitų kompaktinėje plokštelėje įrašytų kūrinių stiliaus. Esu rašęs, kad „Nuoga – be drabužių, neapsirengusi ar menkai apsirengusi, niekuo neapdengta, be priedų, be pagražinimų, gryna, nieko neturinti, neturtinga. Be kelio ir krypties. Be nieko. Visiškai nuoga“. Žodžiu, kalbu ir apie muzikos grynumą, ir apie mąstymo bei matymo būdą.
Bet nesvarbu, ką aš čia dabar Tau aiškinu. Žymiai įdomiau, ką pagalvoja žmonės, nežinantys mano motyvacijų. Pavadinimas „Nuoga“ yra labai linksmas dalykas!
- .... linksmas dalykas. Reiškia, panaudojai šiek tiek apgavikišką triuką, nes mano vidinėje klasifikacijoje tu nesi kompozitorius, kuriantis linksmą muziką. Tai vis tik triukas ar mano vidinė klasifikacija paseno?
- Paseno. O gal tiesiog girdėjai tik rimtesnius mano kūrinius, nors esu parašęs ir labai smagių. Bet šiame CD tikrai nėra jokio humoro, tas tiesa. Juk būna dalykų, kuriems juokai nebūtini. Tik nesutikčiau, kad čia aš panaudojau kažkokią apgaulę dėl to pavadinimo. Kalbu apie įdomią žmonių reakciją į patį žodį „Nuoga“: jis juos truputį užklumpa, o tai ir yra linksma. Sveikas įtampos ir mąstymo permušimas, po kurio atsipalaiduojama.
- Koks šiuolaikinės akademinės muzikos kompozitoriaus kūrybos tikslas? Nuo ekstazės apsiverkusi elitinių festivalių publika? Plokštelės patenka į prekybos centrų lentynas ir ten net ir perkamos? Mobiliųjų telefonų skambučių rinkos atsiriekimas?
- Nejau manai, kad turėčiau aiškintis kūrybos tikslą? Pats gyvenimas yra tikslas, to visai pakanka, o kūryba – nesvarbu, kokios pakraipos – yra neišvengiama jo dalis. O sunkiausia būtų nustatyti, kas yra akademinis kompozitorius. Žinai, akademiškiausias man atrodo toks Eltonas Johnas, – tiesiog siaubas, koks jis konservatyvus!
Nuo ekstazės apsiverkusią publiką neseniai mačiau komedijoje apie Boratą, bet ten buvo amerikiečių bažnyčia, o ne koncertas. Jei tikėtume spauda ir televizijomis, tai elitiškiausia salė Lietuvoje, bent jau prieš keletą metų, buvo „Vikonda“ Kėdainiuose, o festivalis – „Palangos estradinės muzikos festivalis”: mano apskaičiavimu, niekas niekada nėra matęs didesnio „žvaigždžių“ spiečiaus.
Kaip suprantu, klausinėji būtent apie tokį elitą? Tuomet labai svarbu, kad jis klausytųsi kokybiškos mobiliųjų telefonų muzikos.
- Nesiruošiu pasiduoti. Kažkada šnektelėjom apie lietuvišką pop muziką ir tu prasitarei, kad be problemų parašytum topams garantuotą melodiją. Aš sutinku, kad vieta tope (ir ypač lietuviškame) gali ir nebūti kompozitoriaus kūrybos tikslu, bet gal galėtų būti bent sportiniu tikslu? Vis dar galėtum (jei norėtum, žinoma) sukurti melodiją telefonui, kurią pirktų?
- Aišku, kad galėčiau, daug kas tą gali ir padaro. Tik vėl grįžčiau prie jau minėtų dalykų: vertėtų skirti, kas yra lietuviška pop muzika ir kas yra jos industrija. Jei muzikoje pasitaiko šilto ir šalto, tai industrija – kaip sovietiniai kooperatyvai ar 1993-ųjų UAB’ai metaliniuose kioskuose. Net sunku suprasti, kaip tie vargšai muzikantai ištveria tokį nevykėlišką vadybininkavimą. Nenorėčiau atsidurti jų kailyje. Gal per tokią sumautą būtį jiems ir nelieka laiko nei pasilavinti, nei pasidomėti įdomesniais dalykais, negu vakarėliai su žurnalistais ar plastinės operacijos televizijos laidose?
- Kada vėl sukursi savo ansamblį ar orkestrą?
- Viskam savas laikas. Mano ansamblis atsirado gana netikėtai 1982 m., kai gyvenimas Lietuvoje buvo nepanašus į šiandieninį, o poreikiai – visai kitokie.
Mūsų grupė, pasivadinusi Vilniaus naujosios muzikos ansambliu, buvo tikrai paklausi Nepriklausomybės pradžioje: Vakarų festivaliai geidė muzikos iš revoliucingosios Rytų Europos, o mes jų akiratin patekome laiku ir vietoje. Apvažiavome daugelį svarbių festivalių ir koncertų salių 16 šalių. Per 18 metų su savo ansambliu išsibandžiau kone viską, kas man rūpėjo ir kas buvo įmanoma. O nuo 2001 m. dirbu tik tai, ką galiu realizuoti pats vienas arba beveik vienas: rašau tekstus, rengiu radijo laidas, kuriu muziką.
Tiesa, neseniai buvo viena reikšminga išimtis: Vilniaus festivalis pasiūlė pačiam diriguoti premjerą su Vilniaus festivalio orkestru ir puikiais solistais. Buvo be galo įdomu ir naudinga, bet negalvoju, kad kas nors lengvai priverstų mane reguliariai diriguoti.
Beje, 1998 m. su Vykintu Baltaku Paryžiuje esame aptarę vieną neblogą idėją, kaip radikaliai atnaujinti Lietuvos atlikėjišką gyvenimą, visų pirma, moderniosios muzikos pusę, kuri pas mus ligšiol labai nekaip organizuota. Tuo metu tai buvo kiek per ankstyvas sumanymas, tačiau dabar jau būtų galima apie tai pagalvoti: valstybė ir visuomenė, nors kai kam gali pasirodyti keista, gerokai labiau subrendo. Be abejo, tai ne vieno ir ne dviejų žmonių jėgoms – įsteigti specializuotą kolektyvą ne vienkartiniams renginiams, o pastoviam darbui. Vienkartiškumas – skaudžiausia naujosios akademinės muzikos rykštė Lietuvoje.
- Ar jau verta ruošti tavo muzikos vadovėlio „papildytą ir pataisytą“ leidimą? Ar per šį penkmetį įvyko kas nors, ką verta įtraukti į edukacinę literatūrą?
- Per tuos penkerius metus išėjo trys pataisytos vadovėlio laidos, todėl ir klausimas tarsi ne visai tikslus. Naujuose leidimuose pirmiausia įrašiau kompozitorių mirties metus, įdėjau keletą popmuzikos atlikėjų pavardžių, kurių dar nevertėjo minėti pirmojoje laidoje. Bet ypatingų atnaujinimų nedariau. Gyvename palyginti ramiais laikais, todėl tai, kas atrodė svarbu prieš penkmetį, nenublanko ir dabar: pokyčiai kultūroje dažnai daug lėtesni, nei mes iš pradžių manome. Mums dažnai trūksta kantrybės ir gal todėl nepaliaujamai norime naujovių, bet jos vyksta nepriklausomai nuo mūsų.
- Kada baigsis akademinės muzikos „multimedinimas“ ir atsiras muzikos prerafaelitai? Ar tu būsi tarp jų? Ar nekyla jausmas, kad vaizdas, efektai ir kitas koncertinis įpakavimas yra fokusai, nukreipiantys dėmesį nuo pagrindinio pranešimo? Bet gal šiuolaikinė muzika nebegali egzistuoti be papildomų veiksnių?
- „Multimedinimas“ vyksta nuo pirmos akimirkos, kai atsirado muzika. Muzikuojančio žmogaus lūpų ir rankų judesiai beregint tampa teatru ir baletu, spektakliu ir ritualu. Ką jau kalbėti apie dirigento frako skvernų plaikstymąsi arba chorisčių siūbavimą įsijautimo momentu? Bet koks gyvas muzikavimas neišvengiamai yra vaizdas ir veiksmas, nuo to niekur nepabėgsi. Kai atsiranda naujos galimybės, jos kaip mat pasitelkiamos. Sakykim, grynosios muzikos apologeto, mano puikaus bičiulio Ryčio Mažulio kūriniuose nuolat naudojamos ausinės ir tai yra vienas juokingiausių galvos aksesuarų koncerte, kokius tik esu matęs! Kuo tai prasčiau už antikines kaukes? Arba šokėjų puantus? Absoliučiai nenatūralu, kitaip sakant – dirbtina ir meniška: artificiel, kaip pasakytų prancūzai.
Prerafaelitizmą paskatino muzikos įrašų atsiradimas prieš šimtą metų – šiandien mes pakankamai dažnai nematome muzikos atlikimo vaizdo, tegirdime garsus. Užtat vėliau, įrašams jau persvėrus gyvų koncertų skaičių, su ypatingu įkvėpimu prabilta apie „pagrindinius“, „svarbiausius“ ir „esminius“ pranešimus, nors tokiame abstrakčiame mene, kaip muzika, apie tai kalbėti kategoriškai ir pamokslaujant – tiesiog nerimta.
Nesu prietaringas dėl tų priedų, efektų ir fokusų: o koks skirtumas, kas tame vyksme, kurį komponuoju iš garsų, tekstų ir dar ko nors, neva įsivyrauja ir nusveria kitus dalykus? Betgi taip visuomet būdavo: Bachas meldėsi, Beethovenas politikavo, Armstrongas šypsojosi. Puikiausia „multimedija“ iš religijos, ideologijos ir komunikacijos. O vis tiek puikiai žinome – ir net nesiginčijame – kad tai yra muzika. Muzika niekada nėra tik garsai!
- Kad muzika nėra tik garsai, parodysi ir Vilniaus knygų mugėje per savo kompaktinės plokštelės pristatymą (vasario 23 d., Forume, 20 val.). Tai bus instaliacija „Aporija“. Mane žodis „instaliacija“ šiek tiek gąsdina, nes be išankstinio pasiruošimo sunkiai įveikiu metaforų srautus. Ką gi vis dėlto rodysi?
- Instaliacija „Aporija“, kurią sukūriau 2006 metais, panaudodamas savo ankstesnį kamerinį kūrinį trims instrumentalistų grupėms – tai galimybė pasiklausyti muzikos, kokia videomeno darbuose retai arba beveik niekuomet nenaudojama. Vaizdų srautas stebimas iškart trijose, kiek įmanoma didesnėse projekcijose. Man rūpi, kad būtų kur paganyti akis ir ramiai įsižiūrėti į tai, kas dažniausiai prasprūsta skubant.
Statiškuose planuose rodoma žmogaus pertvarkyta gamta, didingiausi tokios veiklos kūriniai Lietuvoje: atominė elektrinė, dirbtinės Kruonio marios, Kėdainių chemijos kombinato atliekų kalnai. Kitur matomi vaizdai iš atlaidų Žemaičių Kalvarijoje, šokėjos performansas sostinės komerciniame kvartale, žaibai judriausioje šalies automagistralėje, skrydis lėktuvu, asmeninio gyvenimo akimirkos.
Montažas labai lėtas, nors galvoju, kad jis pasąmoniškai išplaukia iš televizijos amžiaus vaizdinės aplinkos įpročių ir noro juos kontempliuoti, nepasiduodant bulvariškam skubotumui. Toji vaizdų ir garsų ramybė turėtų įdomiai jungtis su knygų mugės bruzdesiu!
- Dėkui už susirašinėjimą.
