pagaliau prisikasė ir prie K. Muratovos "demonstratyviai besiužečių" (S. Macaitis) "Pomėgių" (vis parodo ir "Čechovo motyvus"): penktadienį, gruodžio 14 d. 20.0o. Renatos Litvinovos monologai kaip visada nepakartojami, visi kalba, niekas nesiklauso, pokalbiai dėl to ne mažiau turiningi ir visiems teikia daug džiaugsmo, tik arklių šiek tiek per daug.

ir meilės, kaip neurozės, simptominė eiga, pasakytų Jūratė Baranova, ir gaila žmogaus, ir pavydas ima

tai kas, kad niekas nebeužsuka... dar geriau... keliuosi su mintimi, kad nebėra... guluosi su mintimi, kad nebėra... naktį sapnuoju, nebegyvą, varvantį, šalia... žiūriu filmą ir atrodo - sėdi už nugaros... mano Viešpats ir mano Dievas... mielasis ne mano... dabar mirties, dabar niekieno, vadinasi, visų, vadinasi, dabar jau truputį ir mano... NEUŽMIRŠAU

Ir aš nueinu. Su Angele kartą vos nesusidūriau. Pasislėpiau už antkapio. Su visom chrizantemom. Geltonom. Nepatogu. Juk su SS negėriau. Ir net filmų kartu nežiūrėjom. Nors. Kaip sakė vienas V. Chotinenkos „Spiečiaus“ personažas: „На такие свидания разрешения не требуются“. Gūdu kartais. Kad mes žiūrim filmus. O jis jau – kažin... A. Per TV1000 trečiadienį, 12.5, 13.10 Alaino Resnais "Tik ne į lūpas". Tik pavadintas "Kad niekas nesužinotų". Taigi. O "Elito kinas" tą patį trečiadienį irgi. Alainas Resnais. "Rūkyti". Vo.

Neužmirštas. Per Vėlines buvau Rokantiškėse. O jo tekstus dabar cituoju Somnambulandijoj, nes maniau, kad čia niekas nebeužsuka... vis tiek mūsų komentarai po mėnesio dings...

jau užmirštas

susitraukė pasaulis
ir užgeso kaip kino ekranas
nuo bergždumo apsunkusį laiką pasveikino
chrizantemų ir žvakių rikiuotės
kasdieninė budynių puota
nes kančia neskalsi
o sielvartas alkanas
atmintis nukraujavo kaip klevas
ir pavirto ekrano užsklanda
neišeiki iš mano mirties

rytoj, spalio 17d., 23.15 "Elito kine" - "Atalanta".
"Kinematografinis reiškinys, vadinamas prancūzų poetinio realizmo mokykla, gyvavo neilgai, pasirodęs apie ketvirtojo dešimtmečio vidurį ir tuojau po karo, kai žiūrovai geidė realesnės, negailestingesnės tiesos, dingęs be pėdsakų. Su jo egzistavimu susietos pirmiausia Marcelio Carne ("Ūkų krantinė, 1938; "Diena prasideda", 1939), Julieno Duvivier ("Pepe le Moko", 1936) bei kitų režisierių pavardės, o pirmuoju tokiu filmu greičiausiai įmanoma pavadinti tragiško likimo (mirė vos 29 metų), mažai tesukūrusio Jeano Vigo šedevrą "Atalanta" (1934).
Tai tik antras (po 1933 metų juostos "Nulis už elgesį") ir jau paskutinis vaidybinis tuberkuliozės pražudyto menininko filmas. Galbūt artimos baigties nuojauta įkvėpė "Atalantos" paprastumą ir išmintį, kai kiekviena menkiausia smulkmena ekrane atrodo lyg regima pirmą ir paskutinį kartą, bendrą melancholišką kūrinio intonaciją, nors nieko liūdno čia lyg ir nevyksta. (...) Vėlesnieji poetinio realizmo kūriniai, kaip ir šis, persmelkti neaiškių troškimų, nesuvokiamo ilgesio, - dažniausiai baigdavosi niūriai. Gal tą lėmė artėjančio karo, sugriausiančio bet kokias paprastų žmonių svajas, nuojauta? "Atalanta", persmelkta saulės ir poetinių miglų, nuotaikingų prancūziškų chanson bei humoro, - nepaisant nieko, - vis dar viltingas kūrinys. Savo artėjantį bedžiaugsmį likimą puikiai žinančiam jaunam kinematografininkui Jeanui Vigo jis tapo tarsi testamentu, neįprastos žmogiškosios stiprybės paliudijimu." (Saulius Macaitis)
Ponai ir ponios, a.a. tokiais žodžiais kaip "šedevras" nesišvaistė...

penktadienio vakarą, maždaug apie pusę vienuolikos, dažnai rodo ką nors padoraus. Dabar A. Sokurovo eilė, šį penktadienį rodė "Sielvartingą nejautrą", o spalio 19 d. 22.10 rodys "Jautį". Šiandien per TV1000 Russkoje kino 20.00 A. Sokurovo "Molochas", šįryt mačiau, apie Hitlerį ir ne tiktai, stiprus filmas, įspūdingesnis už "Sielvartingos nejautros" balaganą.

turbūt žinot, kad TV1000 "Kilpa" - tai Hičo 1948 m. "Virvė" (Rope), bet dėl viso pikto pranešu. Artimiausiu metu rodys pirmadienį, spalio 15 d., 15.00 ir antradienį, spalio 16 d., 07.00.