net žydiškojo humoro nebeliko, tik sarkazmas, prastas iš Alleno Bergmanas

Kenji Mizoguchi "Oharu istoriją" (1952), nežinau, iš kur atsiranda poezija ir aukščiausios prabos menas lyg ir viso labo sentimentalioje melodramoje apie puolusią moterį, bet taip yra, filmas tauriai gražus, ir daugiau nėra ko pridėti, aš, deja, ne Stepokas

jei pasitaikys proga pamatyti ką nors Mizoguchi, nepražiopsokit

napriažonkė. Vakar žiūrėjau "Stigmas", tikėjausi "mistinės dramos", pasak televeščanijos. Kur jau ten. Dar vienas propagandinis antikatalikiškas "Da Vinčio kodas". Ir slabnas siaubiakas.

o kur esmė? kinas kur? verti dėmesio filmai, kuriuos pamatėt? kas buvo SS be kino? Mr Universum?

atsiprašau, jei netyčia užgavau jausmus. Man tik perdėti tie visi šūksniai pasirodė, o perdėta patetika tampa nebe jausminga, o komiška. Žinoma, kiekvienas savaip gali reikšti emocijas

jei norime buti patetiski tai ir buname kas nori buti kitokie jie irgi gali pavyzdziui buti be JOKIOS PATETIKOS tuo ir zavus sie vandenys -- intelektualiniai sie vandenynai kad i juos vienodai sekmingai nugrimzta ir patetika ir antipatetika

tam, kuris man replikavo:

žiaurus esi, žmogau... iš pavartotų žodžių sprendžiu... nors pakiliems jausmams tikrai ne vieta interneto komentaruose... nes patetika viso labo reiškia "pakilūs jausmai... ne kiekvienas moka juos gražiai aprašyt...

tai ir nereikia...

kokia pasidygėjimą kelianti patetika. Tik neapsisisiok. Bjauru skaityti, nes jei iš tiesų tokie yra SS gerbėjai, vargas tau, Jeruzale.

ketvirtadienį, gruodžio 13 d., per Snobo naktį (22.30) rodomas "Lemiamas taškas" yra Woody Alleno "Match point". Be Woody, bet su Scarlett.

šiaurės vėjas
sūpuoja šakų nėriniuos
peleninį suvargusį rytą
virš stingios pabaigų žemės
ligi gyvuonies lig gyvos mėsos
į nagų atšaižas
žaltvykslė už stiklo
geltoni žiedai
nesačiai nuo nesaties