Kelintą kartą atpyliau "Svaigulį", kuriame man vis tebedaro įspūdį filosofinis visžalės sekvojos epizodas (kaip ir visa kita), o nuo "Psichozės" motinos iškamšos vėl nusisukau... baisoka kažkaip. Rytoj dar "Žmogus, kuris per daug žinojo". Kažin kodėl taip užderėjo? Aš net pasitikrinau imdb, bene koks jubiliejus. Taigi kad ne. Bet, manau, niekas nesiskundžia.

Taip gražiai apie "Rudenį" parašė Joldija... Mačiau kažkada seniai, dar jauna buvau, nebelabai ir prisimenu. Tik kažkokias skaudžias, sunkias rietenas - jau net nepasakyčiau, su "ne tom" antrojom pusėm ar tarpusavy, iš nevilties ir negalėjimo apsispręsti. Prisimenu, kad patiko.

O "Veidrodžio" eilėraščiai... Lyg kažkas būtų praskleidęs uždangą, už kurios amžinybė...

ačiū tau, brangusis, kažkodėl manau, kad tu esi vyras. Niekada nebandyk prisijaukinti laukinių gyvūnų, vieną kartą jie tau įkąs į ranką ir pabėgs į mišką. Tai Trumanas Capote, "Pusryčiai pas Tiffani". Pasakiau Sauliui tą frazę (citatą?) , jis labai j ą mėgo ir išdavė kitiems.

neatiduosiu
pro atidengtus veidrodžius
išvarva mano šešėlis
Alyvų dauba kaip taurė
tarp gėlių pergamento
žvakių išnarų guote
tebespurda
tebeplasta
mano išverktos akys

šla sudba za nami, kak sumasšedšij s britvoju v ruke (arsenijus tarkovskis) .
Kodėl tas baisus laikas vis dėlto turėjo dvasią?


Kas matėte A.Smirnovo "ruduo"? Yra toks rusiškas žodis ščemiaščij. Štai tame filme nuo gyvenimo pavargęs vyras (vedęs kitą moterį ir turi vaikų) pro kaimo pirkios langą stebi mylimą moterį (ištekėjusi už kito ir turi vaikų), kuri irgi nebe jaunyva, irgi pavargusi nuo gyvenimo, melo ir baisaus supratimo, kaip sakė A.Čechovo Platonovas, kad nieko nebus rytoj, tik šios iš gyvenimo pavogtos akimirkos. Ji bėga per pievą , sustoja, renka gėles, ir pavargęs liūdnas vyras ją stebi pro pirkios langą. Ir toks įspūdis, kad jis ją prisiminęs galvos ne apie tai koks buvo geras seksas su ja, o prisimins ir visam gyvenimui įsidės į galvą tą momentą, tą epizodą - mylima moteris pievoje tarp gėlių čia ir dabar, tai reikia prisiminti ir branginti, nes rytoj gali nebūti nieko.

Paskutinis Rogeras Moore'as. Kaip jis su ta juodaode... Aš bijočiau. Antrą katiną buvo padavę. Ne persą. Birmos. Mėlynom akim. Kurios labai tiko katinui. Labai tiko blondinei. Ir tik pabrėžė Rogero Moore'o garbų amžių (58, vo). Blondinė karstėsi visokiais lifto ir tilto konstrukcijų elementais apsiavusi AUKŠTAKULNIAIS. Kaip gali nusibosti Bondas? Niekada. Žiūrėkit kaip komediją. Tada viskas bus savo vietoj. Taigi.

Ne Hitchcockas ten buvo, o Orsonas Wellesas. "The Stranger". Et, pražiopsojau. Gaila. Na, gal pakartos. Finalas mirtinas. Loretta Young puiki. Velnias, net iš trilerių žmonės kadaise mokėjo gerą kiną daryti...

šią savaitę, trečiadienį, 23.35 bus rodoma per "Naše kino". Derėjo perspėti, kad "Iljičiaus užkarda" paprastai rodoma pakeistu, pasak S. Macaičio, "neįpareigojančiu" pavadinimu - "Man dvidešimt metų". Rodoma, beje, nelabai dažnai ir visada baisiai vėlai, o trunka 175 minutes...

(kurio šiaip niekada nežiūriu) vakar rodė kažkokį 1946 m. "Nepažįstamąjį", kurio spėjau netyčia (perjungdamas kanalus) pamatyti tik pačią pabaigą ir įtariu, kad buvo A. Hitchcocko. Kažkur matytas ar girdėtas tas bokšto laikrodis, kurio rodyklės mirtinai persmeigia pagrindinį niekšą (matyt). Taigi atkreipkit dėmesį artimiausiom savaitėm, regis, filmas vertas dėmesio.

Nemaniau, kad žiūrėsiu šitą filmą. S.S. kažkada rekomendavo, bet nutariau, kad, matyt, neturėjo žmogus tą savaitę iš ko rinktis. O šiandien prisiminiau, pasižiūrėjau ir kvatojau taip, kad vos nenusiritau nuo sofos. Progai pasitaikius užmeskit akį: padori čikagiečių šeima paveldi buvusią Clarko Gable'o jachtą, kurią reikia parsivaryti iš kažkokios salelės pasaulio krašte... Visi džiaugsmai, nuo geriljos iki piratų, prasideda, kai jie pasisamdo vienaakį kapitoną (Kurt Russell)... Su "Elito kinu" nieko bendro, bet negi mes kokie snobai ir žiūrim tik pripažintus šedevrus. Smagu.