"Venecijos pirklys": Antonijus ilgesingai žiūri į atplaukiantį Basanijų, Basanijus bučiuoja Antonijų ir prisipažįsta, kad ves Porciją, nes ji turtinga paveldėtoja... Suklydo dėžutės ar Jeremy Ironsas tiesiog geriau vaidina įsimylėjėlį už Lynn Collins?

Sutinku su vilnies nuomone apie ,Eik ir žiūrėk'. Buvau kažkada mačiusi. Bet dabar netyčia įsijungiau, pažiūrėjau keletą epizodų ir tiesiog fiziškai negalėjau toliau žiūrėti sukrėsta. Geri vilnies pastebėjimai apie kaimynus ir žmogaus menkystę. Tikrai taip, mama karo pradžioje buvo paauglė, prisižiūrėjo panašių epizodų, giliai įsirėžusių į atmintį. Tai, ką ji man papasakojo, meniškai įprasminęs būtų Klimovas arba dabar R.Polanskis. Deja, tai pasirodo ne propaganda...

Kiekvienam savo. Galbūt jūs dar sovietiniais laikais pakankamai prisižiūrėjot mažiau ar daugiau vykusių filmų ta tema, todėl šitas jums atrodo tik dar vienas Lenino paminklas. Iš tiesų, sutinku su Joniuku, kad galima būtų pavadinti ir propaganda - nes per daug žiaurumo, visada tokiais atvejais atrodo, kad tai - tik meninis triukas. Nes žmogaus natūra negali priimti tokios realybės. Ir visgi tame filme buvo ir dokumentiniai nukankintų žmonių kadrai.
Bet vėl ir vėl galvoju, kad žiauriausi kankintojai tokiose situacijose būna keli vietiniai - buvę kaimynai. Jie gauna į rankas ginklus ir galimybę siautėti - ir tai jie atlieka su ypatinga neapykanta: jie keršija už savo menkumą.
Tiek mano minčių apie filmą, kuris man pasirodė žiauriai įtaigus. Tada, sovietmečiu, tą filmą atžiūrėjau turbūt iš tikrųjų labiau kreipdama dėmesį į tuos nestandartinius proveržius iš rėmų, kuriuos čia mini Urvinis. Buvau jauna ir visur ieškojau pasipriešinimo sistemai ženklų. Dabar sistemos nebėra ir todėl jaudino kiti ženklai. Impresija juos taikliai paminėjo, taip pat kaip ir Joniukas pradėjau ilgėtis pacifizmo, taip pat svarstau, koks man pasirodys filmas "Plonytė raudona linija". Tie filmai turi egzistuoti.

Patriotinių žąsų gagenimą nelabai imu į galvą. Niekada nevertinu filmo -- pirmiausia meno kūrinio -- pagal jo nacionalinę priklausomybę, pagal politinę konjunktūrą. Bet šiuo konkrečiu atveju, įvertindamas Impresijos žodžio poetiškumą, vis dėlto nelabai įsivaizduoju, ką ŠIANDIEN sakyti apie Elemo Klimovo kūrinį "Eik ir žiūrėk". Kur kas artimesnė man Urvinio nuomonė. Visi "didieji" Klimovo trys filmai -- "Atsisveikinimas" (pagal "Atsisveikinimą su Matiora"), "Agonija", "Eik ir žiūrėk" šiandien to būtojo įspūdžio kažkaip nebedaro. Matyt, buvo labai susieti su konkrečia epocha, tiksliau, su tam tikro plyšio pramušimu ano niūraus meto sienose. Paradoksas, bet šiandien man įdomiau žiūrėti antitotalitarinę Klimovo satyrą "Sveiki atvykę, arba Pašaliniams įeiti draudžiama", jo liūdną komediją apie talento traiškymą "Dantų gydytojo nuotykiai", negu tuos programinius (ir savaip, tegul visai nesovietiškai, "užprogramuotus" kūrinius. O gal tai tiesiog toks laiko tarpsnis, gal jų laikas ir vėl ateis? Nežinau.

Aną savaitę, pamenu, buvo įdomu paspėliot, kodėl SS nesiteikė pastebėt E. Klimovo "Idi i smotri". Nutarėm, kad gal ne tiek nepastebėjo, kiek nenorėjo rizikuot- tokio "politiškai mums svetimo" filmo reklama galėjo susilaukti isteriško patriotų reagavimo, o kam norisi be reikalo erzint žąsis?

Bet vakar, netyčia pataikęs įsijungt teliką, kai rodė tą filmą, suabejojau. Gal ir iš tikro SS tiesiog paprasčiausiai nematė reikalo dar prisimint tą filmą. TADA jis buvo, kaip atsimenam, didžiulis įvykis: prizai festivaliuose, kritikų liaupsės, o ir mes visi bėgome jo žiūrėt, ir, kiek atsimenu, jis tada TIKRAI atrodė sukrečiantis kūrinys. Šedevras, tpsknt. Maždaug Tarkovskio lygio- atrodė taip.

O vakar pabandžiau žiūrėt- ir visai kitaip jau jis man žiūrisi šiandien, ir suabejojau... Nebelabai randu šiandien jame kažko, kas verstų žavėtis. Juo labiau- pajust katarsį arba sukrėtimą. Matau gana efektingus formalistinius triukus, bet nelabai ką daugiau. Kyla įtarimas, kad visa to kūrinio vertė buvo tik tame, kad TADA buvo išdrįsta padaryti filmą, kuris apie "tuos dalykus" (karą, partizanus, vokiečius, belarusus, komunistus, žiaurumą) kalbėjo truputį KITAIP, nei iki tol buvo priimta, būtina. Taip sakant- nedidelis išsiveržimas iš šablonų jau savaime žavėdavo, tai jau savaime skaitėsi didelis menas.
Taip, kaip, pvz., buvo žavimasi, kad skulptorius Jokubonis nulipdė Kremliui KITOKIĄ, nei "standartas", Lenino skulptūrą. Arba artistas Uljanovas suvaidino Leniną NEĮPRASTAI.

Gink Dieve, nesakau, kad tie kūriniai dėl to nebuvo verti žavėjimosi, nebuvo menas. Jie BUVO tikrai verti tų prizų, to dėmesio, jie buvo tikrai menas. Na, tik tiek, kad- kaip pasirodė- neamžinas. Ką gi, ne tiek jau daug meno istorijoj pasitaiko šedevrų, kurie lieka reikalingi amžiams.

Einu ir žiūriu... „Valios triumfą“. Nes myliu hansus. Tik Klimovas šiąnakt visus orientyrus supainiojo. Savo kraupiai poetišku ekspresionizmu. Freedom warrior pasakytų „propaganda“. O aš ėmiau linkti į pacifizmą. Kaip dar praplės mano akiratį Terrence Malick „Plonytėj raudonoj linijoj“?

Teisybė, žiaurumo "Derintojuje" pakanka, nors ir ne kirvapente per galvą, pakanka ir paniekos tiek poniutėms, tiek apgavikams. Turbūt todėl man vis dėlto labiau patinka „Trys istorijos“ - irgi nė vieno personažo negaila, bet absurdo daugiau.

Kiek iš tikrųjų metų tam berniukui biblinio patriarcho veidu? Kodėl skudurinės lėlės ant grindų gąsdina labiau, negu lavonai, kaip malkos suversti už daržinės? Mėsinių musių zvimbimas daro didesnį įspūdį už Mocarto „Requiem“. Palikta „veislei“ šimtametė senė ir vienintelė gyva likusi mergina, kuri aiškiai jau niekada nemylės ir negimdys. Ugnies kibirkštys aplink sunaikintą kaimą kaip žvakučių jūra... Karvės akyje blėstanti šviesa... Siaubingas filmo grožis. EIK IR ŽIŪRĖK
P.S. Ačiū Vilniai. Nebūčiau ryžusis.

Man "Derintojas" paliko savotišką įspūdį: taip sklandžiai ir įdomiai žiūrėjosi, o paskui pasirodė, kad šis filmas ne taip jau nutolęs nuo Muratovos ankstesniojo filmo "Asteninis sindromas" Irgi apie tai, kad neišvengiamas tas žmonių žiaurumas, skiriasi jis gal tik formomis ir priežastimis. Tik jei "Asteniniame sindrome" Muratova labai jau negailestingai skrodė skaudžią vietą, taip sukeldama daugumai žiūrovų atmetimo reakciją, norą užsimerkti ar net pasipiktinimą, tai filme "Derintojas" ji klaidžiojančiam žiūrovui pribarsto meduolių ir nuveda nejučia į baubų trobelę.

Ogi man gražiausia buvo, kad "Dvidešimt dienų be karo" herojai net po meilės nakties vienas kitam sako "jūs"...