J.Ivanauskaitės gerbėjai kitą savaitę bus pradžiuginti nauja jos poezijos knyga „Odė džiaugsmui“. Ant viršelio – simbolinis, dar jaunystėje pačios rašytojos sukurtas piešinys: mergina, gulinti karste, ketvirtadienį „Lietuvos ryte“ pasakoja korespondentė Audronė Urbonaitė.
- Esu nusilpusi. Man trūksta jėgų aiškinti, kodėl, artėdama prie išėjimo į anapus, labai trokštu išvysti būtent šią savo knygą.
Jos pavadinime yra ir knygos, ir mano vidinio nusiteikimo esmė. Aš jos kiekvieną akimirką laukiu pasirodant, – vakar telefonu „Lietuvos ryto“ žurnalistei dėstė 45 metų rašytoja.
- Jurga, tu nepaliauji stulbinti pačių tvirčiausių žmonių. Iš kur atsirado eilutės apie džiaugsmą, kai tu guli lovoje operuota peroperuota, negali judėti, net nematai ekrano? Vos nulaikai telefono ragelį viena ranka.
- Taip nusprendžiau. Skleisiu džiaugsmą „na zlo vsiem čertiam“ (išvertus iš rusų kalbos – „visų nelabųjų pykčiui“. – Red.)
Be to, aš iš tiesų per ilgą ligos tėkmę patyriau daug tyro ir gilaus džiaugsmo akimirkų.
Tai sunku suprasti, kol žmogus pats nėra prikaustytas prie lovos.
- Koks bus pirmasis tavo poezijos knygos eilėraštis?
- „Taifūno akyje“. Seniai parašytas, bet man labai brangus eilėraštis.
- Kiek eilėraščių parašei pernai, per 2006-uosius, kai tavo liga įsisiūbavo visu smarkumu?
- Parašiau septynis naujus. Eilėraščių visą gyvenimą rašiau labai mažai. Būtent šiomis dienomis pajutau poreikį juos visus surinkti ir sudėti į džiaugsmingą knygą.
- Mačiau tavo piešinį, kurį tu pasirinkai spausdinti ant knygos viršelio aplanko. Ar tiesa, kad nupiešei save, gulinčią karste?
Tas piešinys toks kraupiai poetiškas: juodi vešlūs tavo plaukai tarsi tankus miškas įauga į žemę. Gal į mūsų visų lopšį, o gal į nebūtį. Baltos lelijos, sielos tyrumo simbolis, stiebiasi į viršų, apvydamos žemiškąjį kūną.
- Galima ir taip suvokti.
- Kada nupiešei knygos viršelį? Ar kai smarkiai pablogėjo sveikata?
- Ne, tai – jaunystės piešiniai. Džiaugiuosi, kad tau patiko. Pagaliau sulaukiau įvertinimo! – Jurga nusijuokė.
Mums visus 2006 metus bendraujant SMS žinutėmis ir nuolatos kalbantis apie vėžio gydymą, Jurga humoro jausmo nebuvo praradusi net kritiškiausiomis jos sveikatai akimirkomis.
Tačiau ragelyje išgirstu, kaip prie rašytojos lovos priėjusi jos motina Ingrida Korsakaitė prašo ilgai nešnekėti, kad duktė pernelyg neišvargtų.
- Jei pajėgi, atsakyk į paskutinį klausimą. Tu atrinkai savo poezijos knygai keturis piešinius. Du iš jų – budistinės tematikos.
Ar paskutiniame, ketvirtame, piešinyje tu nupiešei savo juodaplaukį tėvą, šviesiaveidę motiną ir save, mažą mergytę, jų stebuklingą kūrinį?
- Taip. Iš tiesų taip. Bet dabar jau atsisveikinu. Tikrai pavargau. Vakar švietė saulė, jaučiausi geriau, o šiandien – kaip iš maišo ištraukta, – jau liūdniau pajuokavo Jurga.
„Tyto alba“ leidyklai 70 eilėraščių tekstas buvo įteiktas sausio 26-ąją, penktadienio vakarą.
Kalbos redaktorė kaunietė Dovilė Zelčiūtė, kurią J.Ivanauskaitė itin vertina už profesionalumą, per dvi paras beveik nemigusi suredagavo Jurgos eilėraščius.
Pirmadienį redaktorė visą dieną sėdėjo prie ligonės lovos jos namuose. Kai Jurga įstengdavo sukaupti jėgas, abi moterys galutinai suderino teksto taisymus.
„Rašytoja pati sukūrė knygos projektą. Mes daug bendraujame. Ji regėte regėjo knygos viziją. Stengiamės išleisti knygą kuo greičiau, atsižvelgdami į visas Jurgos nuorodas“, – kalbėjo „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė.
Knyga leidžiama kietais viršeliais, aptrauktais balta drobe.
Poezijos rinkinį gaubs aplankas su J.Ivanauskaitės piešiniu. Tai jos jaunystės vizija apie kada nors ją, kaip ir visus žmones, ištiksiančią mirtį.
Naująjį leidinį puošiantys kiti trys Jurgos piešiniai tarp eilėraščių bus spausdinami rausvai kreminės spalvos fone.
„Ilgai buvo manoma, kad 2006 metų Nacionalinės premijos laureatė J.Ivanauskaitė buvo išbandžiusi visus literatūros žanrus, išskyrus poeziją.
Iš tikrųjų pirmoji jos eilėraščių knyga „Šokis dykumoje“ pasirodė 2004 metais. Jurga visą gyvenimą rašė ir eilėraščius“, – sakė L.Varanavičienė.
Kovo 2-ąją J.Ivanauskaitės kūrybos gerbėjai turėtų sulaukti meninio filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“, sukurto pagal tris rašytojos romanus.
Filmą režisavo Algimantas Puipa. Scenarijų filmui dar prieš paaiškėjant diagnozei rašė pati J.Ivanauskaitė.
Sausio 19 dieną vyko gamybinė jau sukurto ir įgarsinto filmo peržiūra. Filmo autoriai ketino pasamdyti specialų automobilį, kuriuo į filmo peržiūrą būtų galima su lova atgabenti ir J.Ivanauskaitę.
Apsvarsčiusi pasiūlymą, rašytoja vis dėlto nusprendė, kad ši kelionė išeikvotų pernelyg daug jos jėgų.
Išeitį rado artima J.Ivanauskaitės bičiulė, Londone kurianti garsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Į prikaustytos prie lovos J.Ivanauskaitės namus ji atgabeno plačiaekranį televizorių.
Filmo kūrybinė grupė, apsupusi J.Ivanauskaitės patalą, žiūrėjo kartu. J.Ivanauskaitė įvertino filmą kaip itin gerai pavykusį, buvo pakiliai nusiteikusi ir sujaudinta.
Pradinėje filmo kūrimo stadijoje tarp rašytojos ir būsimo filmo režisieriaus A.Puipos buvo įvykę keletas nesutarimų dėl J.Ivanauskaitės parašyto scenarijaus teksto supaprastinimo.
Kol dar pajėgė, rašytoja lankėsi filmavimo aikštelėje ir sekė aktorių vaidybą. Ji vis labiau džiūgavo dėl pasisekusių filmo scenų.
REKLAMA
