Kur švęsti Naujuosius – pasirinkimas nelengvas. Šviesose ir dūmuose skendinčiose klubų salėse, kur nors ramiai su artimiausiais draugais, šaltuko spaudžiamame centre – tik keli iš daugelio variantų.
Šį kartą dalis vilniečių ir miesto svečių paskutinį metų vakarą nusprendė praleisti apsuptiems nostalgiškos geriausių pasaulio autorių muzikos kūrinių. Gruodžio 31-osios vakarą miesto širdis – Rotušė pakvietė Naujuosius pasitikti su Virgilijumi Noreika.
Likus pusvalandžiui iki koncerto pradžios duris vis dažniau varstė sukniomis pasipuošusios ponios ir kostiumais pasidabinę ponai. Nors reklama skelbė, kad vakaro muzikai bus neabejingi ir mūsų vaikai, auditorija buvo labiau subrendusi – atėjo tie, kas užaugo su XX amžiaus pasaulio ir lietuvių kompozitorių šlageriais ar yra neabejingi kultūringam ir ramiam paskutinio metų vakaro užbaigimui.
Salė buvo pilnut pilnutėlė ir kaip vėliau pasakos muzikologas, renginių, radijo ir televizijos laidų bei šio vakaro vedėjas Viktoras Gerulaitis, atsipirko tiek idėjiniai, tiek finansiniai lūkesčiai. Maestro Virgilijus Noreika, operos, kamerinės ir džiazo muzikos solistė Gintarė Skerytė bei Nacionalinio operos ir baleto teatro bosas Liudas Norvaišas – vakaro šviesuoliai, noriai sutikę atlikti daugumai pažįstamus ir nostalgiją keliančius kūrinius. „Leiskite į sceną pakviesti seną, gerą, „smetonišką“ kvartetą“ - vakaro vėdėjo žodžiai, iš už kulisų pasirodant pianistui Povilui Jaraminui, gitaristui Jaroslavui Cechanovičiui, Lietuvos kontrabosininkų patriarchu vadinamam Zigmui Žukui ir jaunuoju būgnų virtuozu tituluojamam Dariui Rudžiui. Viktoras Gerulaitis, paklaustas, kaip atrinko vakaro komandą nesuabejodamas atsakė – „scenoje pasirodė tik profesionalai, net nereikėjo ilgai svarstyti, ką kviesti“.
„Apie jokias krizes šiandien nekalbėsime“, - žaismingai pradėjo renginio vedėjas. Juk Rotušėje, jau antrus metus iš eilės čia renkamasi kitokiu tikslu. „Buvo metas, kai maestro V. Noreika rimtai svarstė rinktis operos sceną ar estradą“ - išdavė paslaptį šmaikštusis V. Gerulaitis. Virgilijus Noreika jau penktą dešimtmetį užimantis pirmaujančią poziciją lietuvių operinėje muzikoje kaip unikalaus, nepaprasto grožio tembro tenoras nusijuokė pasirinkęs abu variantus.
Vakaro metu skambėjo įvairios tematikos ir žanro dainos – tai operetės, ištraukos iš filmų, miuziklų. Išvydome bei išgirdome puikiai derančius duetus ar net trio dainuojančius atlikėjus. Publika neprašoma jau po pirmų kūrinių atlikėjus apdovanojo aplodismentais.
Žavu, kad susirinkę koncerto metu galėjo ne tik išgirsti profesionaliai atliktų kūrinių, tačiau taip pat pasiklausyti poezijos ištraukų ir paganyti akis į pramoginių šokių atstovus - Kateriną Voropaj ir Vadimą Šuško, kurie dar neseniai ant parketo sukosi laidoje „Lietuvos šokių dešimtukas“. Ryškių spalvų rūbai, užsidegimas jaunųjų šokėjų akyse ir temperamentinga muzika įnešė ugnies dainininkų pasirodymu metu ar pertraukų tarp jų metu.
„Atsiliepki tu manoj dainoj“ - dainavo kątik iš Los Andželo specialiai grįžęs ir balta skrybėle pasidabinęs Liudas Norvaišas ir jaunatviškai atrodanti Gintarė Skėrytė. Susirinkę pritariamai lingavo galvomis ir padrąsinamai šypsojosi.
Malonus siurprizas visiemas buvo daina apie Stasį, kurios atlikėjas – Virgilijus Noreika – ne tik džiugino savo balsu, bet ir atliko meninį etiudą – vaidino seną dainos veikėją, keisdamas balsą, pasiramsčiuodamas įsivaizduojama lazda. Žinoma, tai šiek tiek nutolo nuo įprasto ir visiems pažįstamo tenoro įvaizdžio, tačiau publika šį šou pasirodymą įvertino aplodismentais ir garsiu juoku.
Paskutinei dainai atlikti scenoje pasirodė visi trys solistai. Giliu meniniu pajautimu pasižymintis maestro Noreika keliskart net pamiršo prisidėti mikrofoną prie lūpų – taip įsijautęs žavėjo visus savo tenoro balsu.
Paklaustas, kodėl nenorėta sulaukti vidurnakčio Rotušėje, vedėjas V. Gerulaitis pasakojo, kad yra atsižvelgiama į publikos norus ir pageidavimus ir pastebima, kad sudaužti šampano taurėmis norima jau kiek kitokioje aplinkoje.
Renginių vedėjas, dalindamasis asmenine patirtimi pasakojo, kad jam visada kyla nerimas ir jaudulys išeinant į sceną - „Aš nesu maestro Noreika, kuriam geriau sekasi dainuoti, nei man nesijaudinti“. Ar pavyko vakaro koncerto idėja gali spręsti tik jo dalyviai, tačiau ašaros susirinkusiųjų akyse iškalbingesnės nei tūkstantis žodžių. Baltas, pusiau kalėdinis, pusiau naujametinis vakaras abejingų nepaliko.
