Vaizdas yra dinamika, kuri per atmintį susieja sielą su kūnu, rašė Bergsonas.
Būtent ši cirkuliacija, šis žvilgsnio judėjimas, šis gurguliuojantis akių procesas kuršių pusiasalyje visuomet palaiko nuolatinio svaigulio būseną, kai klimatologinės kaitos performansą atliekanti gamta, sako, jog kažkas netrukus įvyks. Kraštovaizdis yra ne geografinė, o dvasinė sąvoka – apie tai kalbėjo Thomo Manno festivalyje skaitytas Arndo Helingo pranešimas. Lemtingo įvykio ir baugios ateities atmosferą įformino ir festivaliui sukurti meno kūriniai – suomio Hanso Rosenströmo neoninis ženklas „Mare Balticum“ ir latvio Andrio Vitolinš „Vaikų atominė elektrinė“ ir Tomo Martišauskio instaliacija „re/konstruoti akiračiai“
Pirmasis – stimpanti, bet išdidi, retro stiliaus reklama visai šalia kopų. Skirtingai nei dauguma reklamų, ji atitinka reklamuojamą produktą. Neoninė „Mare Balticum“ yra būtent tokia kaip Baltijos jūra – šiek tiek nostalgiška, šiek tiek, neaiški, praeityje didinga, dabartyje vargana, patiekta kaip „nykstantis eksponatas“, panaši į tarpukario džiazo klubo iškabą kur nors Naujojame Orleane. Tik iš pažiūros nekalata ir nereikšminga, ji kėlė erzelį. Ryžtingai traukusius į „Čili picą“, maždaug 50 metrų išvedė iš kelio. Dar vieno baro jie taip ir nerado. Kitus, kurie sėdi savivaldybėje, sutrikdė. Leidimo naujai reklamai išduota nebuvo.
Tarsi išvirkščia apokalipsė arba Baudrilliard’o simuliakras, ji skelbė jūros, netrukus pavirsiančios dvokiančia bala, paslaptį: „yra tai, ko nėra, ir yra, ir nėra, nėra, tai kas yra, sunku pasakyti, kaip čia yra“. Kurtas Vonnegutas, jautęs širdgėlą panašiomis temomis, rašė: „Gerų naujienų apie viską pabaiga. Mūsų planetos imuninė sistema bando atsikratyti žmonių. Nuo to ir reikia pradėti“.
Antrasis – tai kontrabanda į smėlio dėžių pasaulį. Puikiai pritaikyta jaunesniojo (iki)mokyklinio amžiaus vaikams, tarp supynių ir laipynių, simpatiška dviejų blokų atominė elektrinė suteikė galimybę pašliaužioti tarp turbinų ir nusliuogti reaktoriais. „Atominė elektrinė statoma ateičiai, ateitis priklauso vaikams, tegu jie ja pasidžiaugia jau šiandien,“ – su branduoline ironija kalbėjo Andris Vitolinš atidarymo iškilmėse.
Kita vertus, kai ką geriausia surasti netyčia. Žaliuoju jūros taku, ties išsišakojimu pasukus kairiau, Tomas Martišauskis instaliavo „re/konstruotus akiračius“ – trečiąjį festivalio meno programos artefaktą. Sintetinėmis žaliomis juostomis apvynioti medžių kamienai sukėlė apokaliptinių klausimų. „Praeiviai galvojo“, prisipažino Tomas, „kad čia pažymėti medžiai kirtimui. O jūra visų pirma man yra horizontas“. Atsistojus tam tikrame taške juostos susidėsto į vientisą liniją, ir stebėtojo žvilgsnis pats nupjauna medžių kamienus.
Dangų ir žemę skiriančią liniją menininkas išplėšė iš jūros, kad jūrai sugražintų. Tai dar viena juslių koreagavimo taktika. Įsistebėjus, įsismelkus, užsibuvus „re/konstruotame akiratyje“, jis ima bauginti tarsi atgręžtas veidrodis. Geštaltiškos struktūros darbas apverčia kasdienybės foną ir figūrą, atnešdamas suvokimą, kad net ir santykinė ir nepavojinga žvilgsnio „Husqvarna“ slepia žmogiškos prigimties dvilypumą – ir skirti, ir jungti gali ta pati akis. Mes patys esame savo paties horizontai. Lygiai kaip patys esame ekosistema.
Norėčiau, kad visos trys instaliacijos Nidoje būtų įteisintos ilgesnei egzistencijai. Dabar šiuolaikinio meno programa yra kaip apendicitas – toleruojama, bet neaišku, kam reikalinga, daugiau problemų nei džiaugsmo kelianti festivalio atauga. Tačiau būtent instaliacijų žanru Thomo Manno vardą skelbiantis hepeningas neatsiklausdamas užkluptų tuos, kurių čia dauguma – jūros teršėjus, picų ir alaus vartotojus, rūkytos žuvies turistus, kopų griovėjus.
Nidos kraštovaizdis gali tapti pačiu subtiliausiu meno open-air‘u – jaunųjų meninininkų ekologiniu Gugenheimu, be perstojo veikiančiu gamtai jautrių artefaktų fondu, kultūriškai prasmingiausia ir reikšmingiausia Lietuvos vieta. Be abejo, svajoju. Bet kurti ir įtakoti tikrovę yra kur kas svarbiau nei ją vartoti.
Kita vertus, būtent tokią – atviro ir konkrečiai vietai tinkamo vyksmo idėją – išdavė, biurokratiškai tariant, „tradiciniais tapę“ kino seansai po atviru dangumi šalia Nidos švyturio, vienoje aukščiausių Kurlandijos pasiasalio vietų. Filmų kokybė ir vertė, galbūt dėl pernelyg uolių pastangų pažodžiui įtikti festivalio temai ir primygtinai parodyti fizinį Baltijos pavidalą, varijavo (juk jūra, kaip ir kraštovaizdis, yra dvasios, kultūros, mentaliteto dalis). Bet tai nesvarbu.
Svarbiausia – šiame maištingos sielos ir romantiško peizažo junginyje, netrikdydamas gamtos ir net ją papuošdamas, kinas atliko savo performatyvų juodai baltos ir spalvotos magijos seansą. Estetika, t.y. juslinė meno patirtis, nebuvo įrėminta ir sustabdyta ekrano ir palapinės rėmuose – jos tempą reguliavo virš galvų šviesą įsupęs švyturys, sutemusios miškingos properšos ir neaikštingi šalia vienas kito sugulusių jaunų žiūrovų kūnai. Dvi erdvės – kinematografinė ir natūralioji – suvienytu laiku įsiterpė vieną į kita.
Grėsmingo laiko arba apokalipsės tema kulminavo Vytauto Landsbergio pranešime. Įprastai poetiškas ir išraiškingas tarsi lietuvių kalbos mokytoja, jis pasakojo apie aisčius, kurie davė Baltijai vardą ir rikošetu tapo baltais, apie Maironį, Čiurlionį, Tysliavą masines banginių savižudybes, Europos dydžio šiukšlių salas Ramiajame vandenyne, išmirusias dykumas Baltijos jūros gelmėse, Heinrichą Heinę, meilės dainų tautosaką, rusų naftos gręžinius šalia Neringos, vokiško cheminio ginklo kapinynus, naujajį Europos kolonializmą ir dujų vamzdį nuo Sankt Peterburgo iki Greifsvaldo.
Kaip tik tada pasigirdo pokalbio moderatoriaus Antano Gailiaus klausimas apie apokalipsę, kurios laukta visais laikais, nuolatos ir ritmiškai (mano žiniomis, artimiausioji pagal majų kalendorių numatyta 2012 m. gruodžio 12 d. 23 val. 11 min.). Apokalipsę, kuri buvo mitologiškai būtina žmonijai kaip ribą patvirtinanti paslaptis. Apokalipsę, kurią pagal reglamentą atskleisdavo angelai arba apreikštieji.
Šioji yra kitokia, atsakė Vytautas Landsbergis.
Ją nulemia ne saulės ir Paukščių tako išsidėstymas, ne aritmetinis metų skaičiaus išbaigtumas, ne tūkstantmečio slenkstis, ne senieji kalendoriai ir ne naujieji religiniai judėjimai. Kalbame apie realią padėtį, apie mirštančią planetą, merdinčią jūrą, žudomą Neriją, kurios mums siunčia ženklus. „Kai gamta pajudės, jos nesustabdysi, kaip ir vandenynų lygmens kilimo.“ Be to, „jokioje rytų ar vakarų filosofijoje nėra pasakyta, kad vartojimas atneša laimę“.
Profesorius ir pats kalbėjo kaip pranašas, bet tik šiek tiek.
Tik jam vienam būdingu neisterišku tonu papasakojęs putojantiems vokiečiams apie tai, kad jų „šalis blogai elgiasi“, pasirašiusi rytines Baltijos jūros gentis niekinantį „Schroderio – Putino paktą“, jis buvo netikėtai pakviestas „ką nors pagroti“ Thomo Manno namelyje stovinčiu rojaliu. „Kas nors“ – tai, žinoma, Čiurlionis, tą patį vakarą kartu su Marcello, Sindingu, Griegu, Stravinskiu ir Szymonowskiu skambėjęs ir Evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur viename gražiausių festivalio koncertų debiutavo du talentingi emigrantai – smuikininkė Edita Orlinytė ir pianistas Rimantas Vingras.
Kad ir ką bekalbėtume, muzika yra švariausia dvasinės ekologijos forma.
