Jeigu gyvenimas būtų balius, aktorius Jonas Braškys ateitų į jį, žinoma, ne vienas. Su žmona aktore Larisa Kalpokaite ir, žinoma, su knyga. Tai nieku gyvu nereiškia, kad jis kamputyje visąlaik spitrėtų į atvožtą knygą, bet taip pat nereiškia, kad jis neatsiplėštų nuo žmonos, atsidūrusios pačiame įvykių sūkuryje. Autonomiškumas yra jųdviejų santykių vertybė.
Nieko negali ištrinti
Galima įtarti, kad Larisa it vulkanas kartais prašniokščia ir šeimos gyvenimo pažeme, bet greičiausiai nuo to Jonas netampa vulkanu: inteligentiškas, santūrus žmogus prisipažins esantis veikiau liūdnas, o ne atvirkščiai, nors “nebūna, kad neskrendi, būni visoks, bet nebūtinai visada geras".
Jam pačiam niekada nekilo abejonių - Mažojo teatro aktorius, Muzikos akademijos dėstytojas (operinio dainavimo studentams dėsto vaidybą) nemėgsta gyventi su piktumu nei tarp svetimų, nei tarp savų. Sakosi gimęs ne prokuroru, bet advokatu, kai norisi suprasti žmogų, o ne pasirašyti jam nuosprendį, tad verčiau visas nuoskaudas, kaip ir gerus patyrimus, linkęs krautis dūšion: “Nelinkęs išsišnekėti, linkęs nuslėpti. Nesu toks, kuris pridaro nuodėmių, išpažįsta jas kunigui, atgailauja, ir vėl tas pats kartojasi. Vis prisimenu, kur suklydau ar nusidėjau, ir ištrinti to niekaip negaliu. Pameni, kaip F.Dostojevskio veikale “Brolis Alioša" vienuolis į klausimą, kaip dabar gyventi, sako: šitaip su tuo lūžiu ir gyvensi".
Dosnesnis kitiems negu sau
Per penkias dešimtis aktoriaus dūšion turėjo tiek visokių "lūžių" ir įskilimų prisikaupti, kad neturėtum ko stebėtis, kai jis net epizodą kine ar teatre suvaidina taip išraiškingai, jog jo herojaus pavidalas ilgai lieka akyse. O po spektaklio “Trys seserys" Maskvoje rusai sakė pagaliau supratę, kuriems galams A.Čechovas sukūrė Kulygino personažą, kurį J.Braškys atskleidžia ne vien per apgauto vyro aistras. Ryškūs J.Braškio vaidmenys televizijos serialuose (“Emilija", “Moterys meluoja geriau") kartais išprovokuoja juokingų situacijų, kai jis būna palaikytas bankininku arba pareigūnu, - taip organiškai pavyko sukurti portretus. Bet jis dosnesnis kitiems nei sau, apie kuriuos kalbėdamas vis pabrėžia: ir tas didelis menininkas, ir anas. Tą patį jis sako ir apie savo žmoną Larisą Kalpokaitę. Kuklumas yra tiesiausias kelias į nežinomybę, primena šią išmintį brūkštelėjęs kažkoks didelis išminčius.
Ramybę atėmė Dostojevskis
Kryptį į aktorystę J.Braškiui bus prirodęs pats F.Dostojevskis, kurio “Idiotą" išvydo per televiziją ir prarado ramybę visiems laikams. Atėjo galas dailiojo skaitymo konkursams, krepšiniui, kitų viltims matyti jį fiziku, nes jis tada nusprendė - mokysis aktorystės. Meškeriojimui galas atėjo dar anksčiau. Prie Giedraičių (Molėtų r.) augusiam vaikui patikdavo ankstyvą pavasarį, kai dar meldai neapsitraukę žaluma, o ežeras išėjęs iš krantų ir žuvys alkanos, senkančiame ežerėlyje užmesti meškerę nuo liulančios velėnos ir, kai vanduo pasiekdavo kelius, peršokti ant kitos (nežino, ar dabar taip rizikuotų). “Vakar pagalvojau, kodėl mečiau meškerioti. Ogi todėl, kad pradėjau skaityti, knygius esu. Trys su puse tūkstančio knygų yra mano bibliotekoje. Visur mane lydėjo knyga: 10 minučių laisvų, skaitau, važiuojame į gastroles, visi kalbasi, aš skaitau. Koks didelis malonumas skaityti Granauską, Aputį, Putiną, Markesą, Folknerį... Tarnaudamas armijoje tris mėnesius dirbau karinėje bibliotekoje, po pusryčių nueinu į tuščią biblioteką ir iki 10 vakaro skaitau. “Karą ir taiką" ten įveikiau originalo kalba... Prisimenu, vasarojau kaime, kai skaičiau “Šimtą metų vienatvės", ir visas aštuonias dienas, kaip ir romane, lietūs lietūs lietūs..."
Meilė yra konfliktas
Jono ir Larisos nematysi susikabinusių rankutėmis. Ir gal ne tik dėl to, kad vyriškoji pusė kiek drovoka, o moteriškoji, nors ir dievagojasi esanti sentimentali, yra per jukli: “Gyventi kartu - tai nereiškia rodytis susikabinus rankomis. Kai kartą laidoje mūsų santykiai buvo nušviesti itin rožinėmis spalvomis, žurnalistės paklausiau, ar ji ragavusi distiliuoto vandens. Sako: ne. Jis visiškai beskonis, sakau, o šulinio vanduo turi skonį, jis gyvas. Man nepatinka sterilumas net bute, kai baugu prie daikto prisiliesti, manęs negąsdina pastebėta dulkė ant lentynos: gal neturėjo žmogus laiko, po savaitės ar mėnesio ims ir nušluostys.
Sigitas Geda yra gerai pasakęs: pasaulis - ištisas konfliktas. Net eilėraščio rašymas yra konfliktas, net meilė yra konfliktas. Studentai stebisi, kad meilė yra konfliktas. O baimė netekti mylimo žmogaus?"
Autonomiškumą šeimoje Jonas akcentuoja nebe pirmąsyk. Gal tai susitarimo reikalas, gal charakterių priešingybė, profesinis poreikis, vienatvės ar tiesiog menininkų pastabumas įvardyti, kas kitiems taip pat būdinga, bet jie tiesiog į tai užmerkę akis...
Pats Jonas autonomiją aiškina taip: “Kiekvienas turime savo darbą, pareigas, pomėgius, savo gyvenimo būdą ir reikia gerbti tokį pasirinkimą. Ir, žinoma, nereikia lįsti kito dūšion, kai tavęs neprašo, o kai paprašo - atsigręžti su visa pagarba jo darbui, talentui, jo gyvenimo būdui".
Vienkartinis maištas, bet koks!
Nors jų charakteriai iš pašalies atrodo tikros priešingybės, daugiau mažiau sutampa jų sėkmės ir nesėkmės bangokaita. Kadaise, kai abu galėjo pasakyti, kad būta ir geresnių laikų, Jonas ir Larisa susidraugavo, sukūrė šeimą, dabar abu vėl atsidūrę sėkmės juostoje, nors, ką ir sakyti, Larisa matoma labiau; be kita ko, kaip moteris ji geriau pritaiko flirto ir žaidimo taisykles. Tuštoką vaidmenų periodą intravertas Jonas, be abejo, išgyvendavo skausmingiau, bet jis sako nemaištavęs nei prieš teatrą, nei prieš savo pasirinkimą: “Tai nereiškia, kad nėra džiugesio profesijoje. Iš kurgi daugiau pasikrausi? Neseniai pagalvojau, koks dabar būčiau, jei nebūčiau stojęs į Muzikos akademiją. Nebūčiau sutikęs savo kurso, žmonių, kurie tapo mano draugais, neįsivaizduoju savęs niekur kitur. Gal dar vėliau įsivaizduosiu". Vienintelį kartą, prisipažins, yra maištavęs, ir tai prieš Aukščiausiąjį, kai mirė mama. Ne dėl to, kad mirė, visi mirsime, bet dėl to, kad ji, toks šviesus žmogus, prieš išeidama turėjo šitaip kentėti.
Vis dėlto gera matyti
Jis nesigina daugybę kartų buvęs paspirtas teatre, bet džiaugiasi atlaikęs, kai kiti pasidavė ir išsiskyrė su scena. Kūrybinį štilį malšino nuobodžiu darbu, negalėjo leisti, kad dėl to šeimoje stigtų pinigų, dirbo pardavėju, sargavo: “Kai būna prastova, apninka mintys apie nereikalingumą. Sieloje nelieka harmonijos, nerandi kur pasidėti. Negi imsi kalti monologus ir eisi jų skaityti režisieriams? Ne. Reikia atsilaikyti. I.Turgenevas yra gražiai pasakęs, kad negali būti laimės mene, nes laimė yra ramybė, o ji nieko nesukuria. Kartą apniktas juodų minčių netekęs kantrybės savęs paklausiau, kas vis dėlto yra geriau: kad šitą pasaulį gali matyti, ar atvirkščiai? Žinoma, turėjau pats sau atsakyti, žinoma, esu laimingas, kad matau arklį, mašiną, knygos lapą, matau ežero vandenį. Matau žmones... Geriau būti, nei nebūti... Ir man taip palengvėjo. Juk skanu gyventi, gera žiūrėti, gera matyti...
Danutė ŠEPETYTĖ
