Gegužės mėnesį garsusis Lietuvos režisierius Eimuntas Nekrošius viešėjo Italijoje su savo nauju spektakliu „Faustas“.
Gandas apie tai, jog Milano „Piccolo teatro“ salėje bus galima išvysti E.Nekrošiaus režisuotą spektaklį jau seniai buvo pasiekęs mus, Milano lietuvius, kuriems ir eilinį tautietį sutikti gatvėje yra didelis malonumas, tad pirkome bilietus, nesigąsdindami net kiek bauginančiai skambančios 4val trukmės... Tuo labiau, kad anonsai ir atsiliepimai apie spektaklį pasirodė netgi vietinėje spaudoje – E. Nekrošius jau yra žinomas Italijos publikai, kaip režisierius, nes prieš kelis metus Milane parodytas jo „Hamletas“ susilaukė labai gerų vertinimų.
Taigi ir šį kartą lietuvio režisieriaus „Faustas“, pastatytas pagal J.W.Goethe‘es kūrinį, buvo įvardijamas „grįžimu“ ... Ir jau iš anksto buvo pristatomas kaip vienas didžiausių sezono tarptautinių pasisekimų. Spaudoje buvo galima rasti režisieriaus komentarų : „Fauste“ tiek daug sudėtingų metaforų, kad gali susidaryti įspūdis, jog pats autorius pasimetė jame. Tai, kas man labiausiai patinka, tai susidarantis įspūdis, jog pats J.W.Goethe‘ė ieško, kelia klausimus sau“. Bei tai, kaip Eimuntas Nekrošius vertina kūrinį: „Pastatyti „Faustą“ yra lyg matuoti proporciją tarp kalno ir žmogaus, kuris į jo viršūnę nori įkopti. Tas žmogus esu aš, bet taip pat juo gali būti kiekvienas iš mūsų“.
Ir iš tiesų 4 dalių ir 4val trunkantis spektaklis nenuvylė ir nė kiek neprailgo. Malonu buvo stebėti originalią tokio sudėtingo teksto interpretaciją, metaforų ir simbolių perteikimą... Sveikintinas ir paties režisieriaus sprendimas dėl aktorių parinkimo – senosios ir naujosios kartos aktorių derinimas – šalia Faustą interpretuojančio „teatro vilko“ Vlado Bagdono išvydome jaunutę aktorę Elžbietą Latėnaitę, kuriai buvo patikėtas gana sudėtingas Margaritos vaidmuo.
Taip ir norėjosi spektaklio pabaigoje šūktelti faustiškąją frazę „Sustok akimirksni žavingas!“, kurios pats herojus visgi neištarė E.Nekrošiaus spektaklyje..
Ir tokį malonų ir be galo saldų pasididžiavimą savu kraštu jaučiau, kai klausiausi Milano publikos komentarų ir komplimentų lietuviui režisieriui, jog atsirando viltis, kad galbūt Lietuva garsės tokiais įvykiais, kurie nustelbs netgi juodas dėmes, kurias kai kurie mūsų kraštiečiai palieka svečiose šalyse... Kaip kad ir vandalizmo aktas Romoje, dėl kurio buvo minimas Lietuvos vardas likus vos savaitei iki šio spektaklio – jaunuoliai, kurių tarpe buvo ir lietuvis, atsuktuvu subjaurojo Navonos aikštės skulptūrą...
Belieka tikėtis, kad menu apmokėjome menui padarytą žalą...
