Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje lankysis garsus Ukrainos istorinių romanų rašytojas Ivan Korsak. Vasario 17 d. „Litexpo“ parodų rūmuose jis pristatys pirmąjį lietuvių kalba išleistą savo romaną „Karūnos deimanto paslaptis“. Lucko garbės pilietis, tarptautinių premijų laureatas, parašęs šešis istorinius romanus, dalijasi įžvalgomis apie bendrą Lietuvos ir Ukrainos istoriją, kovą už nepriklausomybę ir su nostalgija prisimena Vilnių.
Rašote jau dešimt metų. Jūsų knygos išverstos į rusų ir baltarusių kalbas. Kodėl nusprendėte išleisti knygą lietuvių kalba?
Gyvenu 7-8 minučių kelio atstumu nuo Liubarto pilies, beveik kiekvieną dieną ją pravažiuoju. Mane visada domino žmonės, kurie gyveno šioje žemėje, šioje pilyje, apie ką jie svajojo, mąstė ir kuo rūpinosi. Viena iš jų – Sofija Vytautaitė, kuri kildavo į šios pilies bokštus ir, susimąsčiusi žvelgdavo į upių vingius, pievas ir giraites. Apie garsųjį tėvą Vytautą yra prirašyta daug (nors, žinoma, toli gražu ne viskas), o apie Sofiją – nepagrįstai mažai. O juk tuometinėje Europoje tai buvo viena iš labiausiai išsilavinusių moterų, kuri daug keliavo, mokėjo daug kalbų. Mano nuomone, žymiosios Sofijos vaidmuo tuometinėje žmonių ir Dievo pamirštoje Maskvos carystėje dar nėra išsamiai išnagrinėta tema. Jos asmenybės viziją ukraino akimis norėčiau perduoti ir Lietuvos skaitytojui.
Ar tiesa, kad romanas verstas iš rankraščio ir Ukraina jo dar nematė?
Taip, tiesa. Spausdinimui mūsų šalyje romanas buvo rengiamas tuo pat metu, tačiau Lietuvoje išleistas keletu savaičių anksčiau.
Istoriniai romanai – labai specifinis žanras, kurio imtis drįsta ne kiekvienas rašytojas. Kodėl jį pasirinkote?
Tarsi pagal blogo burtininko valią daug kas sudrumsta mūsų praeities aprašuose. Netolimoje praeityje ideologizuota, iškreipta ir dažnai visiškai išgalvota istorija pagimdo natūralų pasipriešinimą. Joje nebuvo vietos daugybei iškilių asmenybių, kurios iš tikrųjų kūrė istorinio laikmečio dvasią, siekius ir tendencijas. Manau, kad Lietuvos skaitytojai supras mane.
Susidomėjimą istorine tematika sukėlė ir žmogiškas noras pasidalyti su skaitytoju tuo, ką iš naujo atradau ir pamačiau. Žinoma, skaitytojas yra „teisėjas“, tik jis sprendžia, ar pavyko autoriui viena ar kita knyga. Man abejonių nekelia tik tai, kad iš praeities reikia grąžinti daug istorinių asmenybių.
Apie ką jūsų knyga „Karūnos deimanto paslaptis“?
Knygoje pateikiama Jurijaus II – trečiojo Ukrainos karaliaus, Vilniaus įkūrėjo Gedimino žento – karūnos istorijos literatūrinė versija. Deja, mes neturime daug išsamių to laikmečio mokslinių tyrimų. Labai margoje Europos istorijoje yra daug dramatiškų puslapių. Bet tarp jų yra ir šviesių – tokių kaip Lietuvos ir Ukrainos tautų bendro gyvenimo gretimose teritorijose istorija.
Ar planuojate išleisti daugiau knygų lietuvių kalba?
Taip, jei sugebėsiu parašyti tai, kas būtų įdomu ir svarbu reikliam Lietuvos skaitytojui.
Kas sieja Lietuvą ir Ukrainą? Tik istoriniai ryšiai?
1991 m. sausį, tragiškomis ir permainingomis Lietuvos žmonėms dienomis, kai už išsvajotą, ilgai lauktą laisvę Vilniuje buvo pralietas kraujas, ukrainiečiai buvo kartu su lietuviais. Lucko miesto laikraštyje „Liaudies Tribūna“, kurį aš tada redagavau, pirmame puslapyje pateikėme surinktą medžiagą – „Imperijos batas trypia Lietuvą“ – su solidarumo telegrama, straipsniais „Šiandien Lietuva – rytoj Ukraina“, „Interventai Vilniaus gatvėse“, taip pat organizavome mitingus. Vėliau mus „tampė“ prokuratūra, tačiau mes gynėmės kaip galėjome, juk neturėjome teisės likti nuošalyje.
Laikraščio žurnalistai, tarp jų ir dabar žinomas ukrainiečių rašytojas ir leidėjas, Andrijus Kryštalskis, Vasilis Kapkanas (knygos vertėjas į lietuvių kalbą) neužmiršo pagalbos, kurią mums suteikė lietuviai kuomet mūsų kraštui buvo nelengvos dienos. A. Kryštalskis 90–aisiais pogrindyje leido laikraštį „Vilties vėjas“, kurio nebuvo įmanoma spausdinti Ukrainoje, todėl medžiaga slapta gabenta į Vilnių, o iš Lietuvos, su visomis atsargumo priemonėmis, pristatoma į Volynę, kur leidinys buvo platinamas žmonėms.
Labai vertiname visas Lietuvos pastangas skatinant Ukrainos integraciją į Europą. Manau, kad mums ir toliau reikia tvirtai už rankų laikytis.
Ko tikitės iš vizito Lietuvoje?
Man teko pabuvoti ne vienoje knygų mugėje, tačiau Vilniuje dalyvausiu pirmąkart. Skaičiau apie jos popiliarumą, apie tai, kad bus daug įdomių susitikimų. Tokie renginiai taip pat leidžia stebėti tendencijas leidybos srityje.
Be to, noriu pasivaikščioti gatvėmis miesto, kuris išties yra Europos kultūros sostinė, miesto, kuriame taip seniai buvau – yra juk ir nostalgija...
