Lietuviški filmai jau keleri metai rodomi festivaliuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau apie lietuvišką kiną kalbėdami daugelis vis dar nepamiršta „prikabinti“ neigiamą nuomonę. Šiais metais „Kino pavasaris 2008“ žiūrovams pristato septynis lietuviškus filmus, kurie galbūt pakeis tokį požiūrį į lietuvišką kiną.
Jaunieji režisieriai (Ignas Miškinis, Donatas Vaišnoras, Marius Kunigėnas, Mantas Verbiejus) šiame kino festivalyje žiūrovams taip pat pristato savo filmus, kurie, režisierės Kristinos Buožytės nuomone, yra įrodymas, kad lietuviškas kinas gali būti „geras“.
„Kino pavasaris 2008“ festivalyje tarp kitų šešių lietuviškų filmų pasirodė jaunos režisierės Kristinos Buožytės pilnametražis filmas „Kolekcionierė“. „Balsas.lt“ paklausė filmo režisierės ir autorės: kaip buvo sukurtas šis filmas?
Videoreportažas su filmo režisiere K. Buožyte pridedamas straipsnio pabaigoje.
Siužetas „gimė“ iš klausimo
Siužetas kilo iš klausimo – kodėl žmogus žiūrėdamas filmą jaučia labai stiprias emocijas? Jis verkia, juokiasi, pergyvena, jaučia adrenaliną, nors realiame gyvenime matydamas tokią pačią situaciją jis to visiškai neišgyvena. Kartais žmonės specialiai pasižiūri, praeina, bet tai visiškai jo nepaliečia. Šis klausimas buvo branduolys, nuo kurio mes atsispyrėme ir ilgai galvojant „gimė“ filmo siužetas. Pati filmo idėja kilo man ir mano draugui“, – pasakojo filmo režisierė.
„Išsikovota“ filmo pabaiga
Režisierė A. Buožytė pasakojo, kad dėl filmo pabaigos buvo iškilę konfliktų su aktoriais.
„Jie norėjo, kad personažai filmo pabaigoje kardinaliai pasikeistų ir būtų laiminga pabaiga.“
Tuo tarpu, pasak filmo autorės, ji filmo pabaigą norėjo padaryti ramesnę, natūralią, nes patys personažai buvo labai „stiprūs“.
„Po ilgų diskusijų net ir nesulaukusi aktorių palaikymo nusprendžiau nekeisti savo nuomonės. Bet buvo labai smagu, kai po filmo premjeros sulaukiau pasakymo – dabar mes tave suprantame. Gerai, kad nepasidavei“, – „Balsas.lt“ sakė filmo režisierė.
Jaunųjų režisierių ambicijos
K. Buožytė mano, kad jauni režisieriai ateina su ambicijomis parodyti gerą lietuvišką kiną ir tokiu būdu nori paneigti giliai įsišaknijusį stereotipą, kad lietuviškas filmas neįdomus – „blogas“.
Jos įsitikinimu, dėl susidariusios neigiamos nuomonės nereikia kaltinti žiūrovų ar kino kūrėjų, nes tik geri filmai pakeis esančią nuomonę.
Anot pašnekovės, jaunieji režisieriai siekia sudominti žiūrovą pasakodami apie šių dienų aktualijas, apie tą pasaulį, kuriame jie gyvena. Taip pat labai svarbu, kad džiugintų rezultatas, nes tuo, kuo netiki pats, neįtikinsi ir kitų.
„Esu maksimalistė ir man visada atrodo, kad galiu padaryti geriau, tačiau tai normalu, nes mintims daro įtaką laikas. Nepaisant laiko rezultatu esu patenkinta, nes padarėme viską“, – kalbėjo režisierė.
