Lietuvos kamerinis choras „Jauna muzika“ vasario 26 d., penktadienį, 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje rengia koncertą „Šokis su akmenimis“, kuriame skambės žinomiausi šiuolaikinės chorinės muzikos užsienio ir lietuvių kompozitorių kūriniai.
Profesionalūs dainininkai, diriguojami jaunojo Egidijaus Kavecko, publikai atliks Jano Sanstromo, Bobo Chilcotto, Veljo Tormis, Josefino Chino Toledo, Vaclovo Augustino ir Giedriaus Svilainio chorines kompozicijas. Ganėtinai sudėtinga ir neįprasta savo pobūdžiu programa, sudomino atsiradimo motyvais. Tad apie koncerto idėją bei intriguojančius jos kampus kalbamės su meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Vaclovu Augustinu bei antruoju dirigentu Egidijumi Kavecku.
- Pradedant nuo pradžių, vis tik įdomu paklausti, kaip kilo koncerto „Šokis su akmenimis“ pavadinimas?
Egidijus Kaveckas: Kilo iš pačios idėjos bei noro atgaivinti archaiškų, šamaniškų laikų dvasią, o pavadinimas tiesiog slypėjo viename iš programos kūrinių.
Vaclovas Augustinas: Pop muzikoje dažnai nutinka, jog vienos iš dainų pavadinimas tampa viso albumo pavadinimu. Taip panašiai gavosi ir su koncertu.
- Tai, vadinasi, vienos dainos pavadinimas atspindi visą koncerto programą?
V. A.: Na, man atrodo, kad „Šokis su akmenimis“ yra gan metaforiškas, šiek tiek intriguojantis pavadinimas, nes neaišku, kas po juo slypi. O slypi po juo etno-archainė stilistika. Nes muzikinėje programoje skleidžiasi įvairių tautų – šiaurės samių, estų, lietuvių ir kitų, senoji muzika, papročiai, tikėjimai. Kūriniuose „Treputė martela“ bei Giedriaus Svilainio „Šokis su akmenimis ir peilių geležtėmis“ yra archainių lietuviškų, pagoniško tikėjimo elementų, sutartinės ritmų. Na, o pavyzdžiui, Bobo Chilcotto „Making of The Drum“ yra inspiruotas Afrikos tautų kultūros.
- Kas sudarė koncerto programą ir kaip kilo jos idėja? Galbūt inspiravo kokios nors asmeninės domėjimosi sritys?
E. K.: Programą sudariau aš. Kūrinius rinkausi pagal tai, kas man patinka ir tinka. Tačiau stengiausi, kad patiktų ir kitiems choro nariams.
V. A.: Vis tik ta etno-archainė idėja techniškai, vizualiai ir akustiškai yra papildyta perkusinių instrumentų naudojimu, praktiškai visuose kūriniuose. Tai įvairūs tambūrinai, šamaniški būgnai, lazdelės, barškalai. Turbūt taip ir atsirado programos mintis. Nežinau, kas buvo pirmoji inspiracija Egidijui...
E. K.: Buvau girdėjęs Jano Sandströmo „Biegga Luohte“, vėliau atradau Veljo Tormis kūrinį. Taip po truputį ėmė lipdytis programa, kurioje naudojama perkusija.
- Egidijau, minėjote, jog programą sudarėte todėl, kad patiko patys kūriniai, o koks yra choristų požiūris į ją?
E. K.: Čia labiau reikėtų klausti pačių choristų. Juk yra dainininkų, kuriems labiau patinka gyvesni kūriniai, kitiems artimesni melancholiški, lyriški. Todėl visada yra kolektyvo narių, kuriems viena ar kita kompozicija ne tokia miela širdžiai, tačiau jie jau nebeturi kur dėtis.
V. A.: Kažkoks žymus chorvedys yra pasakęs, kad chorui patinka tai, kas patinka dirigentui.
- Ganėtinai kategoriškas pasakymas...
V. A.: Na taip. Juk negalima palikti repertuaro formavimo kolektyviniam sprendimui. Vis tiek turi būti vienas, visą nusprendžiantis žmogus. Ir vis tik, šio koncerto programa, mano manymu, daugumai yra maloni.
E. K.: Taip, ji yra įdomesnė, yra daug ką veikti.
- Būtent, patys choristai turės ne tik dainuoti, bet ir groti mušamaisiais instrumentais. Kaip jiems sekasi susidoroti su šia užduotimi?
E. K.: Yra sudėtingesnių vietų, bet finale rezultatas bus tikrai geras.
- Mane, kaip, manau, ir daugelį publikos, labai sužavėjo Jūsų, Vaclovai, pasirodymas grupės „Antis“ utopijoje-koncerte „Zuikis Pleibojus“. Nepaisant to, jog buvote muzikos autorius, Jūs ten grojote viskuo – klavišiniais, gitara, akordeonu, Jūs ten ir dainavot, ir dirigavot, ir „į taktą mušėt“. Na o šį kartą, Jūs įvardintas kaip pagrindinis perkusininkas. Tad kokiais instrumentais grosite penktadienio koncerte „Šokis su akmenimis“?
V. A.: Grosiu barškalais, bosiniu būgnu, bambuko lazdomis ir šamanišku būgnu. Tačiau tai nieko ypatingo. Bet kuriam išsilavinusiam muzikantui yra nesunku pamušti elementarius ritmus šiais įvairias instrumentais.
- Kaip jaučiatės, kai dirigento vietą užima jaunesnysis Jūsų kolega?
V. A.: Tas ne per seniausiai atsiradęs santykis, kai Egidijus diriguoja, o aš esu šalia, yra labai įdomus ir naujas. Tačiau man labiau patinka kai truputi dalyvauju ir aš pats, o ne tik sėdžiu ir pasyviai klausausi. Šis naujas muzikavimas kolektyve sukuria kitokią situaciją – sumažėja atsakomybė už visą programą, todėl man yra lengviau, tačiau, nepaisant to, muzikavimo džiaugsmas išlieka stiprus. Ir aš labai noriai dalyvauju, mokausi bei ruošiuosi. O kad tapsiu perkusininku, tai čia pokštas!
- Žinau, jog neseniai grįžote iš Lenkijos, galbūt ten dėl partijos atlikimo konsultavotės su kokiomis nors perkusijos žvaigždėmis? Ar galbūt kreipėtės į Lietuvos atlikėjus?
V. A.: Oj, tai tikrai nėra tokios sudėtingos partijos! Pagrindinė problema buvo susirinkti instrumentus. Tiesiog pasidarėme sąrašėlį ir nuėjome pas Pavelą Giunterį. Jis beveik visus juos turėjo ir mielai paskolino. Nors vieną egzotišką instrumentą – bambukines lazdas – pasigaminome patys. Važiavome su Irma (choro artistė) į sodo centrą, nusipirkom du trimetrinius bambuko kamienus, supjaustėm į dalis ir tokiu būdu gavom tris poras instrumentų.
- O kokie „Jaunos muzikos“ ateities planai? Galbūt jau esate numatę naujas programas ir stovėjimo prie dirigento pulto pasiskirstymą?
V. A.: Kol kas pasiskirstymo iš anksto neplanuojame. Šį kartą tiesiog taip gavosi, jog jubiliejiniame koncerte (gruodžio 11 d.), kurį dirigavo Egidijus, užgimė mintis, atlikti kūrinius su perkusija. Tuomet pritrūko laiko pasiruošti, o dabar atsirado puiki proga pilnai realizuoti sumanymą. Galimybe perleisti dirigento pultą išties džiaugiuosi. Nes, viena vertus, prireikus galiu išvykti į įvairias profesines keliones, o antra vertus, tai yra tam tikras Egidijaus “augimas”. Man regis, darbas su „Jaunos muzikos“ choru, jam yra didelė patirtis, repetavimo technikos tobulinimas, bendravimo su choru bei psichologinių aspektų pažinimas. Ir Egidijus “auga” su kiekvienu koncertu. Tiktai žinau, jog kai pakankamai subręs, tai dings iš horizonto... Todėl stebiu tai su džiaugsmu, bet laukiu su nerimu. Nes natūralu, jog ateina laikas, kai dirigentas nebenori būti antrajame plane ir nueina savu keliu.
Dėkui jums už pokalbį.
Kalbino ir užrašė Sigita Ilgauskaitė
