Šią vasarą įsisteigė Lietuvos kultūros ir paveldo sambūris, su šalies vertybių menkinimu pasiryžęs kovoti viešumu ir narių autoritetu.
Dienraštis „Respublika“ apie sambūrio tikslus, idėjas ir veiklos principus kalba su muziku Donatu Katkumi.
Paklaustas, ar muzikai taip pat jaučiasi nuskriausti, kaip paveldosaugininkai, architektai, teatralai, maestro energingai užprotestuoja:
- Sambūris - ne nuskriaustųjų klubas! į Sambūrį jungsimės visi, neabejingi kultūrai. Turi atsirasti visuomeninė organizacija, pajėgi apsiginti nuo biurokratų ir politikų. O dabar visi - kaip ir sovietmečiu - suskaldyti į cechus, supriešinti. Tam davė pinigų, tam nedavė. Pinigai - tas svertas, kuriuo manipuliuodami mus valdo politikai. Muzikai, literatai, dailininkai, paminklosaugininkai - visi politikų įkaitai. Tfu!
- Esate kaip reikiant įtūžęs.
- Nes dauguma jų - nesąžiningi verslininkai. Yra net pusiau banditų, sėdinčių ant pinigų maišo. Tam duosiu, tam neduosiu. Kuo kvailesnis, tuo labiau pasipūtęs, tuo daugiau arogancijos. Tokiam kultūra - tarsi sagų fabrikas, siekiantis pelno. Profesionalai, turį užsidirbti. Remti tik saviveiklą. Kitaip tariant - negabiuosius, grafomanus.
- Kažkas pasakė: padėkite talentams, vidutinybės pačios prasimuš.
- Bet neatstovaus Lietuvos kultūrai Paryžiuje, Niujorke, Peterburge... Pateikėm puikų, ekspertų aukščiausiai įvertintą projektą savivaldybei. Manot, davė pinigų? Ne. Nes tas, kas dalija, nei sugeba įvertinti, nei jam rūpi.
Ar kas nori išgirsti Koršunovo balsą? Talentingiausias puikiausio teatro režisierius, o metų metais - už borto. Kaip iki šio sezono ir Jonas Vaitkus. Nes nėra reguliuojančios sistemos, niekas nenori užleisti sušildytų kėdžių, nėra svertų, galinčių juos iš ten pajudinti. Metų metais valstybiniam orkestrui vadovauja Rinkevičius, bet nerengia koncertų Lietuvoje - tik Vilniuje arba užsienyje. Tas pats buvo su Sondeckiu. Už valstybės pinigus - nuosavas orkestras. Feodalinė sistema.
- Tiems dalykams reguliuoti turime Kultūros ministeriją.
- Kultūros ministerijos politika - ministro politika. Todėl su tokia rizika kultūrai susietas jo portfelis, kuris, beje, Ministrų kabinete vertinamas menkiausiai. šiandien daug kas nepatenkinti Juču. Tačiau jis - iš kultūros atėjęs žmogus, atviras ir palankus kultūrai. O kas bus, jei tą portfelį nusigriebs visiškas banditas tikrąja to žodžio prasme? Politikoje jų pilna. Arba mažaraštis. Tokiems šiandien į Parlamentą patekti lengviausia. Ten jie sukasi po kelias kadencijas. Nekalbu jau apie tuos, kurie pradėjo nuo Vilniaus brigados.
Lietuvoje uždrausti talentingi žmonės
- Kaip manote, kodėl ten tiek negabių ir mažaraščių? Kodėl talentingų – vienetai?
- Nes talentingieji pavojingi. Lietuvoje uždrausti talentingi žmonės. Protingiausi, talentingiausi, iškiliausi nepriklauso jokioms partijoms. štai tokius mes ir sukviesim į Sambūrį. Atvirai deklaruojam: neisim į valdžią, bet jai viską pasakysim. Stabdysim politinę grafomaniją, nekompetenciją, nesąžiningumą, godumą.
- Tikitės įveikti tą nebaudžiamumo jausmą, aroganciją, cinizmą?
- Taip, jei į Sambūrį ateis grynuoliai - autoritetai, patriotai, intelektualai, savų sričių aukščiausios prabos profesionalai. Bevardės minios prie Seimo politikai nebijo, bet jei ten susirinks žmonių, turinčių vardus, įtaką žiniasklaidai, galinčių kurti ir griauti įvaizdžius, jie išsigąs. Bent jau rimtai pagalvos. Nes galime pridaryti labai didelių nemalonumų kuriai nors partijai rinkimų metu, kada jiems dar nenusispjauti...
Dviejų kultūros sostinių skirtumai
- Ką galvojate apie Vilnių, būsimąją Europos kultūros sostinę?
- Negeri dalykai dedasi visur, kur sukasi dideli pinigai. Bajorinienė (Všį "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" vadovė- aut.past.) - puikus, doras, patikimas žmogus. Pažįstu ją seniai. Bet buvo įmesta į jai visiškai nepažįstamą terpę - be reikiamos patirties, pasiruošimo.
Neseniai buvau Lince. Ten Europos kultūros sostinės programa jau seniai išspausdinta storiausiu tomu. Ir ne balionų laidymas, o rimčiausi kultūriniai projektai. Viską padarė 10 žmonių. Visi - profesionalūs kultūros vadybininkai. O pas mus kas? Kiek ir kokio pasiruošimo žmonių ten malasi? Apie tai reikia kalbėti, bet nekalbama.
- Klausausi ir stebiuosi: šitiek aistros ir noro veikti. Valios, pasiryžimo...
- Nes aš neabejingas. Ar mano orkestras, ar griūvantis namas, ar idiotiškas paveldo tvarkymas - man vienodai svarbu. šiandien daug tokių, kurie čia, Lietuvoje, piršto nepajudina. Geriau išdums į Airiją, Angliją, ten nuo ryto ligi vakaro nugarą lenks. Jei tiek pastangų padėtų čia, Lietuvoje, gal visi kitaip gyventume.
„Kol tavęs nemato - tu nereikalingas“
- Baigėsi amorfiškas atostogų metas. Dabar, rudenį, imsitės aktyvesnės veiklos?
- Žinoma. Priimsime daug naujų narių. Išsirinksime valdybą. Norime plėstis, augti, skelbtis - visuose Lietuvos miestuose. Planuojame įkurti Nacionalinių laureatų klubą. Galingas būrys iškilių, Lietuvai nusipelniusių žmonių. Jų nebekankina nepripažinimo, neįvertinimo kompleksai. Jie suvokia savo balso svorį ir vertę.
- Lyg ir Sambūrio sunkioji artilerija.
- Sakykim, taip. Jie - jėga, nes žinomi, pripažinti. į jų balsą įsiklausys visi. Ko šiandien labiausiai trūksta kultūrai? Reklamos. Propagandos. Aš - aukštosios kultūros žmogus, ką darau? Einu į TV šou. Kad mane žmonės pamatytų, įsidėmėtų, kad atvažiavus į rajoną su koncertu atpažintų ir ateitų. Kol tavęs nemato, nežino, tu niekam nereikalingas.
- Kitados priklausėte Lietuvos piliečių chartijai.
- Pats padėjau kurti. Tada, 1990-aisiais, patriotai, intelektualai, menininkai surėmėme pečius, skatinami būtinosios ginties. Anuomet reikėjo ginti jauną valstybę, o šiandien - Lietuvos kultūrą ir paveldą. Nuo tautos išrinktųjų.
