„Arkos“ galerijoje, sausio 27 d. atsidaro Algimanto Švažo, Aloyzo Stasiulevičiaus ir moterų - dailininkių parodos.
MOTERŲ DAILININKIŲ PARODA
“APIE JAS”
Penkioliktus metus rengiamos moterų - dailininkių grupės parodos tampa tradicija. Ši veikla remiasi 1938 m. Kaune įkurta Moterų dailininkių draugija. Iki 1940 m. jai vadovavo Veronika Šleivytė. Draugija atgaivinta 1995 m., jai vadovauja tapytoja Jolanta Teišerskytė-Stoškienė. Kasmet ruošiamos parodos suteikia moterims - dailininkėms platesnes galimybes pristatyti savo darbus, naujas idėjas, skleisti lietuviško meno tradicijas, jungti skirtingas menininkių generacijas.
Dabartinėje parodoje vyrauja tapyba, tačiau eksponuojami ir grafikos, akvarelės, keramikos, tekstilės, skulptūros kūriniai. Iš viso parodoje dalyvauja virš 60 menininkių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kretingos.
Visos menininkės - nepriklausomos ir stiprios asmenybės. Ypač tai pasakytume apie Kauno tapytojas. Jų kūriniai pasižymi ypatinga drąsa ir originalumu.
Temų požiūriu didelė dalis darbų artimi poetinėms nuotaikoms, fiksuoja artimąją aplinką, gamtą, tačiau vengia specifinės moteriškos problematikos. Eksponuojamuose darbuose galima aptikti ir realizmo bei dekotratyvumo užuominų. Paroda įvairi kaip įvairios ir pačios menininkės, turinčios skirtingą gyvenimo bei autorinio darbo patirtį.
Džiugu, kad kiekvienais metais moterys dailininkės turi progą apsijungti bendroje parodoje ir drauge eksponuoti naujausius savo darbus „Arkos“ dailės galerijoje.
Parodos kuratorė
Jolanta Teišerskytė-Stoškienė
ALGIMANTO ŠVAŽO GRAFIKOS PARODA „ARKOS“ GALERIJOJE
ALGIS ŠVAŽAS – ŽEMAIČIŲ MENO GRYNUOLIS
Algis Švažas – grafikas, dekoratorius, dainininkas, baltiškosios kultūros, žemaitiškos praeities gaivintojas, tarsi archeologas atidengia, atskleidžia iš amžių sąvartų mūsų protėvių papročių, tradicijų, tikėjimų metraštį. Algis atidžiai studijavo Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Norberto Vėliaus tyrinėjimus, rėmėsi jų moksline analize, pavyzdžiais, vis dėlto vedlys jo meniniuose ieškojimuose buvo intuicija. Pagoniškasis klodas – Algio savastis. Jos nesugadino žinojimas – nei mokslai Dailės institute, nei kelionės po pasaulio muziejus, knygų studijos. Algio nepaveikė nė krikščioniškasis kultūros sandas. Jis gimė pagoniu, toks ir išliko. Man visada atrodė, kad gamta – miškas, medžiai, ypač ąžuolai, dangaus gelmė, ugnis, upė – buvo jo tikrieji dvasios namai. Už paprasto gamtos reiškinio – vaivorykštės, slenkančio debesies, krintančios žvaigždės – jis jausdavo dievų buvimą. Gamta jam buvo pilna neišsakytų paslapčių. Savo raižiniuose rupia žemaitiška plastika jis mums praskleidžia tas paslaptis, tarsi liudydamas – yra Dievas, čia pat, šalia mūsų – medyje, vandenyje, ugnyje.
Baltiškosios kultūros ištakų ieškojo ir jo bičiulis skulptorius nuo Kretingos Antanas Mončys. Palangoje, A. Mončio muziejuje galime pamatyti jo žemaitišką kūrybą, savo dvasia artimą Algio Švažo darbams. Pagoniška tematika kūrė ir Petras Repšys. P. Repšiui svarbu literatūriniai siužetai, jis juos iliustruoja, atpasakoja. Algio Švažo kelias – per plastiką, per interpretaciją. Šiuo požiūriu jam artimesnis Vytautas Valius. Savo kūryboje Valius sėmė iš krikščioniškos liaudies tradicijos versmių, vienu metu Algis taip pat bandė kažką panašaus daryti, bet tai nebuvo jo savastis. Krikščioniškoji kultūra jam neprilipo. Algis kaip niekas kitas stipriai jautė pagoniškąjį paveldą ir sukūrė įspūdingą dvasinio ir materialinio mūsų protėvių gyvenimo mozaiką. Algio kūryba pratęsia Viktoro Petravičiaus tradiciją. Tai intuityvi kūryba, artima liaudies dainoms, legendoms, pasakoms, ir kartu perteikianti universalų baltiškos pasaulėjautos klodą. Galvodamas apie Algį, prisimenu ir Romo Viesulo meną. Jaučiu šių dviejų grafikų, Viesulo ir Švažo, plastinio mąstymo giminystę. Tai tam tikrų kūrybos principų pakartojimas skirtingame kontekste, skirtingu laiku, bet ant tų pačių pamatų. Ir Viesulas, ir Švažas įveda abstrahuotą formą, tačiau tai nėra žaidimas faktūromis, dekoratyviomis formomis, o ženklų kūrimas.
Šiandien žvelgdami į Algio Švažo raižinius galime sakyti, kad tai vienas autentiškiausių, lietuviškiausių menininkų. Jo kūryba dar laukia dėmesio meno ekspertų ir institucijų, kurie galėtų jį pristatyti pasauliui kaip Europos kultūros lobyno baltiškąjį grynuolį.
Aloyzas Stasiulevičius,
„Kultūros barai“ 2008 Nr 11
ALGIMANTAS ŠVAŽAS
(1933 – 2003)
1933 m. rugsėjo 14 d. gimė Papilėje (Akmenės raj.)
1952 - 1959 m. Lietuvos valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblyje buvo šokėjas. Tuo laiku vadovavo tautinių šokių rateliui "Elfa" fab-
rike. Vadovavo Lietuvos delegacijai pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje.
1960 - 1966 m. Studijavo Lietuvos dailės institute, pedagoginėje katedroje.
1965 - 1976 m. Dirbo laikraščio "Literatūra ir menas" dailininku. Taip pat vadovavo Profsąjungų rūmų vaikų dailės studijai.
1976 - 1993 m. Menininkų rūmų ( meno darbuotojų) parodų organizatorius.
Nuo 1967 m. Respublikinių, visasąjunginių ir užsienio parodų dalyvis.
Nuo 1970 m. Lietuvos Respublikos dailininkų sąjungos narys.
Tuo pat metu dirbo Lietuvos kino studijoje dailininku - statytoju.
1971 m. Kino filmas "Akmuo ant akmens"
1975 m. Kino filmas ''Smokas ir mažylis"
1984 m. Kino filmas "Medaus mėnuo Amerikoje"
Panevėžio dramos teatre su J. Miltiniu pastatė "Sevilijos kirpėjas"
Buvo eilės Respublikinių dainų ir šokių švenčių vyriausias dailininkas.
1986 m. Šiaulių miesto "Saulės mūšio" paminėjimui surengto konkurso laureatas.
1989 m. Už Respublikinių dainų švenčių organizavimą, visuomeninę ir
kūrybinę veiklą buvo suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniuso kultūros veikėjo garbės vardas.
Surengė savo 27 personalines - autorines parodas.
1995 m. III pasaulio žemaičių parodos laureatas.
Algimantas Švažas Angelas 1982
Aloyzo Stasiulevičiaus paroda
VILNIAUS PAVEIKSLAS. Nuo štricho iki potėpio
„Arkos“ galerijoje
Pirmą kartą visuomenei bus išsamiau parodyta beveik nežinoma tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos dalis - šimtas menine ir ikonografine prasme vertingiausių piešinių, atliktų pieštukais, sangvinu, anglimi. Eksponuojami ir skaitmeniniai piešinių atspaudai, išdidinti iki 3 m. Parodos struktūrą sudaro keletas piešinių ciklų: „Vilniaus kiemai“, „Gatvės“, „Sienos“, „Architektūriniai ansambliai“, „Senamiesčio panoramos“, taip pat originalios kompozicijos. Nuo XX a. 6 deš. A. Stasiulevičius piešiniuose fiksavo realius Vilniaus motyvus, pateikdamas jų savitą meninę interpretaciją. Dalis dailininko pieštų Vilniaus motyvų dabar yra jau išnykę arba stipriai pasikeitę.
Ši A. Stasiulevičiaus paroda tam tikra prasme intymi – tapytojas ryžtasi parodyti savo kūrybos „virtuvę“. Šalia piešinių-eskizų eksponuojami ir 25 tapybos darbai - kartais iš vieno eskizo gimę keli labai skirtingos nuotaikos paveikslai. Taip atskleidžiamas dailininko nueitas kelias nuo eskizo iki potėpio.
Lankytojai galės pažiūrėti kino dokumentininkų Algirdo Tarvydo, Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus, Laimos Pangonytės sukurtus filmus ir video dokumentiką apie dailininką.
Parodą papildo fotografijos, kuriose užfiksuota autoriaus aplinka, kolegos, darbo procesas, taip pat paties Stasiulevičiaus tekstai apie atskirus kūrinius, refleksijos apie Vilnių, kūrėjo atsakomybę.
Šia paroda tikimasi aktualizuoti piešinį kaip vieną svarbiausių tikrovės atspindėjimo ir dailininko kūrybinio mąstymo būdų. Žiūrovai turės galimybę tyrinėti dailininko užfiksuotus Vilniaus miesto bei paties dailininko stiliaus pokyčius.
Parodos visuma atskleidžia VILNIAUS PAVEIKSLĄ – tokį, kokį per pusę amžiaus sukūrė dailininkas Aloyzas Stasiulevičius.
ALOYZAS STASIULEVIČIUS
Gimė 1931m. Ariogaloje, Raseinių r.
1950-1956 studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dab. VDA);
1956-1957 dėstė piešimą, akvarelę Telšių taikomosios dailės vid. Mokykloje (dab. VDA Telšių daliės fakultetas);
Nuo 1960 Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys;
1960-1976 dėstė piešimą ir tapybą Vilniaus M. K. Čiurlionio vid. Meno mokykloje (dab. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla);
1974-1981 Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos narys, Tapytojų sekcijos biuro pirmininkas;
1976-1979 dėstė tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute;
Nuo 1979 dirba vien kūrybinį darbą.
Apdovanojimai:
1978 suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas; Lietuvos dailininkų sąjungos premija IV Baltijos šalių tapybos trienalėje;
1982 IV tarptautinės realistinės tapybos trienalės Sofijoje laureato diplomas;
1997 pirmosios premijos LR Aplinkos ir Vidaus reikalų ministerijų organizuotuose tapybos darbų konkursuose;
2002 Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija;
2007 – Lietuvos Respublikos Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
Kūrinių įsigiję muziejai:
Lietuvoje:
Lietuvos dailės muziejus, Vilnius.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas.
Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Žemaičių dailės muziejus, Plungė.
Žemaičių muziejus „Alka“, Telšiai.
Kėdainių krašto muziejus.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Klaipėda.
Neringos istorijos muziejus, Nida.
Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas.
Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus, Vilnius.
Kitose šalyse:
Valstybinė Tretjakovo galerija, Maskva.
Dr. P. Liudvigo tarptautinio meno forumas, Aachenas, Vokietija.
Latvijos valstybinis dailės muziejus, Ryga.
Sharjah meno muziejus, Jungtiniai Arabų Emyratai.
Jane Voorheers Zimmerli dailės muziejus, (Nonkonformistinio Sovietų Sąjungos meno kolekcija), Nju Džersio valstybinis universitetas, JAV.
Aloyzas Stasiulevičius Domininkonų bažnyčia 1979
Galerija ARKA
Aušros Vartų g. 7, LT-01129 Vilnius
Maloniai kviečiame Jus į parodų atidarymus 2010 m. sausio 27 d. (trečiadienį):
16 val.
Moterų dailininkių paroda
„APIE JAS“
17 val.
ALGIMANTAS ŠVAŽAS
(1933 – 2003)
GRAFIKA
17.30 val.
ALOYZAS STASIULEVIČIUS
„VILNIAUS PAVEIKSLAS. Nuo štricho iki potėpio“
Parodos veiks iki vasario 17 d.
