Antanai, tavo darbas yra keliauti po Lietuvos jaunimo darbo centrus, pristatyti savanoriavimo galimybes ir motyvuoti jaunus žmones. Apie ką kalbate šių seminarų metu? Ar labai skiriasi tavo patirtys skirtinguose miestuose?
Kiek daugiau negu valandą trunkančio seminaro metu iš pradžių šnekame apie tai, kas yra savanorystė, nes egzistuoja nemažai mitų: vieni mano, kad savanorystė gali būti tik tarptautinė, o kiti tai netgi laiko išnaudojimu. Susitikimų metu stengiamės tuos stereotipus panaikinti, trumpai pristatome projektą „Jaunimo savanoriška tarnyba“, papasakojame, kokiose jų miesto ar miestelio organizacijose galima savanoriauti. Taip pat informuojame apie galimybę savanoriauti kitame mieste, kur būtų garantuotas būsto išlaikymo apmokėjimas.
Kiekvienas seminaras ir kiekvienas apsilankymas skirtinguose jaunimo darbo centruose yra vis kitoks. Ypač įsiminė Šiaulių ir Alytaus jaunimo darbo centrai: mane tiesiog sužavėjo darbuotojų atsakomybės jausmas, tai, kaip jie palaiko itin šiltus santykius su darbo biržoje registruotais jaunuoliais. Kai kuriuose miestuose susirenka ir labai daug skeptikų, kurie mano, kad savanoryste užsiimti neverta, nes juk iš to neuždirbami pinigai. Mūsų darbas parodyti, kad toks požiūris nėra teisingas.
Norint būti savanoriu nėra svarbu, ar tu esi baigęs 8 klases, ar magistro studijas. Nuostabiausia savanorystės ypatybė yra ta, kad ji tau leidžia save atrasti visiškai naujose srityse: tarkime, humanitarinius mokslus baigęs žmogus, kuris visuomet domėjosi gamta, gali ateiti savanoriauti į gamtosaugos organizaciją ir pradėti gilintis į šią sritį be jokių pradinių žinių. Beje, neseniai „Jaunimo savanoriškos tarnybos“ partneriu tapo ir Kuršių Nerijos nacionalinis parkas – organizacija nuo šiol taip pat priims savanorius.
O kaip stengiesi motyvuoti žmones seminarų metu? Kokios, tavo manymu, yra pagrindinės motyvacijos trūkumo priežastys?
Manau, kad jauną žmogų stabdo du pagrindiniai veiksniai: žinių trūkumas ir aplinkos nepalaikymas, ypač artimieji. Mes stengiamės savanorystę pateikti kaip labai pozityvų reiškinį. Galime kalbėti apie tai, kad Lietuvoje savanorystė dar nėra taip vertinama kaip, pavyzdžiui, Vakarų Europoje, tačiau galiu patikinti, kad šis požiūris keičiasi. Praeitą pavasarį, vieno savanorystės renginio metu kalbėjęs verslininkas pateikė paprastą pavyzdį: jeigu pas jį įsidarbinti siektų du identiški kandidatai, turintys tokį patį diplomą ir tokią pačią patirtį, tačiau vienas iš jų turėtų savanoriavimo patirties, 9 iš 10 kartų į darbą būtų priimtas pastarasis. Savanoriška patirtis darbadaviui signalizuoja, kad žmogus yra pilietiškas, žiūrintis toliau savo nosies ir kad pinigai tikrai nebus jo vienintelė motyvacija dirbti.
Tai dėl ko jaunuolis turėtų būti motyvuotas savanoriauti?
Daugeliu atveju tai priklausys nuo pačio žmogaus, nuo to, ką jis nori iš savo patirties pasiimti. Per Europos savanorių tarnybą galima išvykti savanoriauti į, tarkime, Makedoniją: ne paslaptis, kad vienas savanoris čia gali pasirinkti tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis vietiniu vynu, o kitas štai nuspręs aktyviai dirbti su jaunimo darbuotojais, organizuoti renginius, išmokti makedonų kalbą ir t. t. Nereikia nei pridurti, kuris iš jų sukaups gerokai turtingesnę savanorystės patirtį.
Mūsų projekte dalyvaujančios savanorius priimančios organizacijos paprastai iš pradžių šnekasi su savanoriauti norinčiais žmonėmis, aptaria, kokios patirties jie norėtų pasisemti, kokias užduotis atlikti, kokius savo talentus realizuoti. Viena mergina savanoriavo viešojoje bibliotekoje Šiauliuose, ji turėjo talentą origami (japonų lankstymo iš popieriaus menui), todėl išpuošė visus miesto viešosios bibliotekos padalinius. Kitas pavyzdys – iš motinystės atostogų grįžusi moteris nuėjo savanoriauti į vaikų darželį ir vėliau ten liko dirbti. Ir tokių gražių istorijų yra labai daug.
