Airijoje gyvenantiems lietuviams garbės reikalas – iškilmingai, su dvylika patiekalų ir kalėdaičiais atšvęsti Kūčias, iškepti kimštą žąsį ar antį Kalėdoms. Lietuvės Karolina Tutlytė ir Julija Ostaševičiūtė pasakojo, kad Airijoje Kalėdų nuotaikos pasklinda iškart po Helovino: svarbiausios gatvės, medžiai ir parduotuvių vitrinos šviečia girliandų šviesomis, o airiai daug laiko praleidžia bažnyčiose.
„Akys įpranta regėti kalėdinius akcentus ir tos dvasios aš nelabai jaučiu. Tradicijų jokių nėra... Užtat didžiuojuosi pasakodama apie mūsų lietuviškas tradicijas! – pasakojo Dubline studijuojanti Karolina. – Kūčios airiams – eilinė diena, jie su daugybe maisto švenčia tik Kalėdas. Pagrindinis patiekalas – keptas kalakutas. Dovanomis keičiasi tik po pietų.“
Kūčių vakarą, giedodami Kalėdų giesmes ir sakydami palinkėjimus, graikų kaimo vaikai lanko namus ir sodybas. Už tai jie dažniausiai apdovanojami saldainiais bei džiovintais vaisiais.
„Po 40 dienų pasninko Kalėdų šventės nekantriai laukia tiek vaikai, tiek tėvai. Namie kepami dideli įvairių formų saldžios duonos kepalai, vadinami christopsomo (Kristaus duona).
Jos pluta išraižoma šeimos užsiėmimą atskleidžiančiais simboliais. Duona yra saldi, jos kepalėliai – skirtingų formų“, – pasakojo antrajame pagal dydį Graikijos mieste Salonikuose gyvenanti Kristina Jančiauskaitė-Papadopoulos.
Graikijoje, anot jos, kalėdinės eglutės nėra populiarios. „Beveik kiekvienuose namuose pagrindinis Kalėdų simbolis yra negilus medinis dubenėlis su vandeniu, kurio kraštai apsukti baziliko šakelėmis. Kartą per dieną vienas šeimos narys (dažniausiai mama) pamerkia kryželį ir baziliko šakelę į šventintą vandenį ir juo apšlaksto kiekvieną namo kambarį. Taip yra vaikomos piktosios dvasios, – apie papročius išlaikiusius graikus pasakojo lietuvė. – Graikų Kalėdų senelis yra šv. Nikolajus. Jis vaizduojamas jūros druskos prisigėrusia barzda, nes yra ir jūreivių globėjas.
Labdarą keičia pirkimo manija
Nedideliame Gruzijos Kirtskhi miestelyje gyvenantis istorikas Isandrijus Linkus pasakojo, kad gruzinai, kaip ortodoksai, Kalėdas, kurios čia vadinamos Shoba, švenčia sausio 7 d. „Kalėdų dieną gruzinai apsirėdo specialiais apdarais ir eina į gatvę vieni kitų sveikinti, o vaikai gauna saldainių, – pasakojo I. Linkus. – Chichilaki
vadinama kalėdinė eglutė (išvertus iš gruzinų k. – gyvybės medis), kuri puošiama vaisiais ir saldainiais, kaip ir senovėje Lietuvoje.“
Pasak I. Linkaus, moderni eglutės puošyba žaislais ir lemputėmis, populiari Rusijoje, skverbiasi į gruzinų tradicijas. Naktį gruzinai lanko bažnyčią – eclezia. Gruzija – buvusi Graikijos kolonija, todėl bažnyčia čia vadinama graikiškai. Kūčių vakarienės nėra, o Shobos dieną skerdžiama kiaulė. Mažieji ypač laukia Kalėdų senelio, kuris Gruzijoje vadinamas Tovlis papa. Jis būtinai vilki tradicinį rūbą chokha.
O štai Bankoko (Tailando sostinė) mokyklose per Kalėdas vyksta šventiniai karnavalai, kuriuose pasirodo kalėdiniais rūbais papuošti drambliai. Egzotiškoje Ko Samui saloje, priklausančioje Tailandui, gyvenantis Mantas Kyras pasakojo, kad šalis kažkaip ypatingai Kalėdų nešvenčia, jai labiau rūpi turistų poreikiai. „Vietiniai nešvenčia, tačiau dėl turistų puošiasi viešbučiai, restoranai. Kalėdinės eglutės čia originalios – pagamintos iš kokosų ar kitokių vaisių. Praėjusiais metais mačiau tokią „vaisių eglę“ net kelių metrų aukščio“, – pasakojo turizmo firmoje „Thai holiday“ dirbantis vaikinas.
Sidnėjaus (didžiausias Australijos miestas) priemiestyje gyvenantis ir saldumynus mėgstantis Egidijus Lisauskas itin džiaugiasi viena čia gyvuojančia tradicija: „Šeimos gamina įvairių skonių ledų pudingą, o aš jį labai mėgstu, – juokėsi Egidijus. – Australai per Kalėdas nevalgo karšto maisto. Kalakutą jie patiekia šaltą. Vėliau eina į pliažus, kur maudosi ir deginasi. Pliažo akcentas – raudonos kalėdinės kepurėlės.“
„Anglai per Kalėdas siunčia šventinius atvirukus arba paduoda juos tiesiai į rankas. Ši tradicija vis dar labai populiari. Kūčių nėra. Pirmąją Kalėdų dieną anglai valgo šeimos pietus, dažniausiai keptą kalakutą. Vaikams dalijami tradiciniai Kalėdų krekeriai (surišti saldainiai), kurių pilnos parduotuvės. Juos reikia traukti už abiejų galų ir tas, kam tenka vidurinis saldainis, laimi kokią nors dovanėlę“, – pasakojo Notingeme gyvenanti Loreta Jasėnaitė. Ji pastebi ir tradicijų pokyčius. „Pavyzdžiui, anksčiau antrąją Kalėdų dieną (angl. boxing day) nuo šventinio stalo likęs maistas būdavo dedamas į dėžes ir vežamas skurstantiesiems, o dabar 26 d. prekybos centruose prasideda išpardavimas, tad visi skuba apsipirkti. Keista, tačiau vis daugiau britų Kalėdas sutinka baruose, kurie tiesiog lūžta nuo lankytojų gausos“, – stebėjosi už nigeriečio ištekėjusi moteris.
Džiaugiasi gavę muilo
Loretos vyras Ikenna Ezeike pasakojo, kad Nigerijoje svarbiausia per Kalėdas – bažnyčia. Šalyje yra trys pagrindinės gentys: igbo (katalikai), yoruba (daugiausia priklauso sekmininkų bažnyčioms, kuriose labai svarbi Dievo patirtis per Šventosios Dvasios krikštą ir eschatologija) ir hasan (musulmonai). Taigi Kalėdos – Igbo šventė. Pasipuošę tikintieji eina į bažnyčias. Čia stiprios bažnyčių bendruomenės, kurioms išlaikyti iš kiekvieno renkamas mokestis už metus.
Po Kalėdų mišių nigeriečiai rengia masinius pasilinksminimus. Pasak Loretos, Nigerijoje, skirtingai nei Lietuvoje, kviečiama ne į svečius, o į savo bažnyčios bendruomenės susiėjimą. „Bendruomenės vakarėlyje šokama, klausomasi muzikos.
Čia niekas nebėga į parduotuves „gaudyti“ geriausių išpardavimo pasiūlymų, taip pat nėra keitimosi dovanomis tradicijos. Susirinkusieji kartu valgo tradicinius daržovių troškinius su jautiena, užpiltus ant ryžių. Tai – Igbo šventinis patiekalas“, – gimtosios Nigerijos tradicijas trumpai nupasakojo I.Ezeike.
Kiekviena Afrikos šalis turi savas Kalėdų tradicijas. Štai Kenijos sostinėje Nairobyje gatvėse prie parduotuvių pribarstoma dirbtinio sniego, o palmės papuošiamos elektrinėmis žvakutėmis. Zimbabvės gyventojai neįsivaizduoja Kalėdų švenčių be duonos, džemo ir ožkienos. Gambijoje per kalėdines eitynes žmonės neša didžiulius laivų ir namų formos žibintus.
Etiopijoje Kalėdos vadinamos Ganna ir švenčiamos sausio 7 d. Šventės prasideda senovinėse bažnyčiose, iškaltose olose. Mišios trunka net tris valandas. Visą tą laiką žmonės kantriai stovi. Dalyvavusieji kalėdinėje procesijoje vaišinami šventinta kunigų duona ir vynu. Dovanos Afrikos šalyse nėra įprasta tradicija, tačiau vaikai jų labai laukia. Apie žaislus, saldumynus ar knygas jiems tenka tik pasvajoti – dažniausiai jie gauna praktiškų daiktų: muilo ar drabužių. Bet kokia, nors ir skurdi dovanėlė pradžiugina mažuosius Afrikos gyventojus.
Kalėdų tradicijos kitose šalyse
Vietnamas.
Nors vietnamiečiai yra budistai arba daoistai, per Kalėdas pagal prancūzų kolonistų įvestą paprotį švenčia ir Kalėdas. Po mišių vietiniai valgo kalėdinę sriubą, išvirtą iš viščiuko sultinio. Turtingesni kepa kalakutą ir gamina pudingą. Vaikai pagal vakarietišką paprotį palieka batus ne spintose – kad Santa Klausas
galėtų įdėti į juos dovanų.
Argentina.
Kristaus gimimo scenos, Kalėdų medis, iškilmingi kviestiniai pietūs (arba vakarienė) ir iškylos, pyragai ir šampanas bei vidurnakčio laužai... „Linksmų Kalėdų“ argentiniečiai pasakytų Feliz Navidad.
Irakas.
Nors krikščionių Irake mažiau nei 3 proc., Kūčių vakarą krikščioniškos irakiečių šeimos susirenka ir vienas iš vaikų skaito apie Kristaus gimimą. Kiti šeimos nariai laiko uždegtas žvakutes. Po šio skaitymo uždegamas erškėčių krūmų laužas ir visi dainuoja. Jei laužas sudega iki pelenų, sakoma, kad ateinantys metai bus labai laimingi. Jei laužas užgęsta, kiekvienas per jį peršoka tris kartus ir sugalvoja norą.
Meksika.
Visiems žinoma Kalėdų gėlė (puansetija) kilusi būtent iš Meksikos. Esminis švenčių įvykis vadinamas Las posadas: keliauninkai eina iš namo į namą ir prašo nakvynės, bet visuose jiems atsakoma. Kai jie galiausiai prieina paskutinį pastatą, čia prasideda Kalėdų šventė. Ši procesija prasideda devynias dienas prieš Kalėdas, nes ir tikroji kelionė iš Nazareto į Betliejų truko būtent devynias dienas.
V. Žuklevičius
