Kas pasakė „kvy“? Jei SMV pagavo, mano, kad pagavo arba planuoja pagauti Statistinį Vyrišką Vienetą darant kiaulystę – saugotis būtina! SMV tampa ašarų ir vienkartinių nosinaičių karalaite.
O jei pasaka būtų skambėjusi taip: „Pagavo karalaitė princą grabaliojant kokio pirklio dukrą, „metė“ jį, susirado darbą, gavo socialinį draudimą ir „pasidarė“ vaiką iš mėgintuvėlio...“
Daugelis SMV taip prisiriša prie savo asmeninės pasakos, jog pamiršta ne tai, kad vyrai tiesiog gali įskaudinti... Jos pamiršta, kad joms gali skaudėti. „Nekišk pirštų prie viryklės, nes bus popa“ – aiškina dar mažoms SMV mamos, tačiau kas SMV gali pamokyti apsisaugoti nuo to skausmo, kai šios kiša pirštus prie savo meile degančių santykių?
Susirinkusios SMV viena kitą moko: „Tu tik nelipk jam „ant galvos“, nes jis pabėgs... Nesakyk jam to ir ano, nes jis išsigąs... Nesielk taip ir kitaip, nes jis tavęs nesupras“. Geriausias patarimas: mielos SMV, neklausykite vienos kitų!
Jei mylimasis pasakė „kvy“, o tu pasakei „gerai, atsiprašau, pakalbėkim apie tai“, nenustebk, jog šis pradės rėkti kaip skerdžiama kiaulė ir gintis kvailiausiu melu. Kartais juos tiesiog būtina įspausti į kampą ir elementariai paklausti: „Kas vyksta?“
Įsimylėjęs SMV dažnai būna dar kvailesnis už tą, kuris padarė kvailą poelgį, neatsiprašė ir dar pareiškė, jog jis niekada nepasikeis ir yra toks, koks yra. Staiga SMV išsigąsta parodyti savo tikrą veidą ir visas nuoskaudas tiesiog nuryja.
Kartais, to SMV „tikrumo“ būna šiek tiek per daug, ir dėl menkiausio nieko skraido indai, tačiau, kodėl SMV bijo pagauti, nubausti, užpykti, būti savimi?
Dažnai SMV su kiauliškai pasielgusiu mylimuoju žaidžia žaidimą „atspėk, kas verkia namuose po pagalve ir atsiprašyk“. Jei vyriškas „žaidėjas“ neatspėja, kas verkia – atsiprašo SMV. Jei vyras įtars, jog padarei kiaulystę, šis nesėdės kavinėje su SMV suraukęs nosį ir paklaustas, kas atsitiko, nesakys: „Nieko!“ Jis rėš tiesą į akis!
SMV pamiršta, jog Statistinis Vyriškas Vienetas TURI TEISĘ žinoti, jog yra kažkuo kaltinamas. Sakysite, jog jis turi susivokti? O ar susivokia SMV?
Kai po 5 telefono skambučio šis vis dar sako, jog nenori šiandien susitikti, nes yra pavargęs, kas rėkia su ašaromis į ragelį: „Ką, aš tavęs nebedominu???“ Būtent. Taip daro SMV.
Kartais savo emocijose pasiklysta ir vyrai, tačiau neapibrėžtos emocinės krizės dažniau būdingos SMV, kuriam atrodo, kad suprasti jį privaloma lygiai taip pat, kaip žinoti tokią nerašytą taisyklę, kad, pavyzdžiui, šlapintis viešoje vietoje yra nemandagu...
Aišku, kiauliškai gali pasielgti ir SMV. Tai daryti jis labai mėgsta, ypač tada, kai yra abejingas kokiam gerbėjui. Šis nusprendžia, kad vyriškas dėmesys (ne iš svajonių princo) – duoklė už tuos, kurie „per bortą“ metė/meta patį SMV.
Šis didžiuodamasis aiškina, jog to nusipelnė ir turi pilną teisę mėgautis tuo, ir tikėti, kad tas Statistinis Vyriškas Vienetas, kuris jo nedomina, laisvu nuo nelaimingų SMV meilių metu gali jam padėti rasti „aukso puodą“. Ar bent jau suteikti tam priemonių: priminti SMV, koks jis žavingas, leisti patikėti, kad šis gali turėti a la santykius ir nepasiduoti savo dešiniajam smegenų pusrutuliui.
Sakoma, jog pas vyrus kažkur giliai slypi pyktis, o pas moteris – niekšybė. Jei kiaulystę padarė vyras, sakoma, jog jis yra nesubrendęs ir neprognozuojamas. Jei kiaulystę padarė SMV, jis laikomas – traumuotu ir pykstančiu ant visų pasaulio vyrų.
Niekšybės esmė slypi tame, jog SMV visada tikisi iš vyro kiaulystės, o pastarasis tiesiog netiki, kad su juo kažkas gali taip negarbingai pasielgti.
Klausydamas dažnai bukų draugių patarimų SMV įvertina kiaulystės riziką, todėl taip prisitaiko prie paties fakto, jog gavus smūgį „žemiau juostos“ eina lieti ašarų pasislėpęs, o vietoje dramatiškos scenos renkasi krūvą paaiškinimų.
Tuo tarpu vyrai gavę šoką tiesiai išrėžia, ką galvoja apie moterį net vadindamas į akis ją tuo žodžiu iš tos „K“itos raidės...Sakoma, jog meilė akla. Deja, dažniausiai aklas būna SMV.
SMV statistinė pasaka nuskamba maždaug taip: „Gyveno karalaitė ir princas, daugmaž mylėjo vienas kitą. Gyveno jie ilgai ir daugmaž laimingai, o jei karalaitė ir buvo kažkuo nepatenkinta, tai turėjo daug pagalvių, į kurias šluostė nosį, ir begalę tarnaičių, kurios kartais paguosdavo duodamos kvailus patarimus...“
Ar SMV klausia savęs, kas jam sako „kvy“? Ar SMV žino, ką į tai atsakyti? Ar SMV stebisi, jog jam dažniausiai išsprūsta tik tylus „cypt“? Gal jam tikrai kartais pritrunka modernaus meilės „pasakos“ varianto?
