Prisimenu vieną anekdotą. Karalius liūtas sukvietė visus miško žvėris ir liepė susiskirstyti į dvi grupes: į protingus ir gražius. Visi žvėrys pagalvojo ir pasirinko, tik varlė taip ir liko vietoje: „O man ką, persiplėšti?“ Mano gyvenimo istorija. Atrodytų, kad gyvename laisvoje, demokratiškoje visuomenėje. Turime laisvę rinktis, netgi religiją, senesnę už daugelį valstybių. Jeigu buvai žydas, bet nori tapti kataliku, apsikrikštyk ir jau esi naujos bendruomenės narys. Tačiau tapti lietuviu yra daug sunkiau.
Kartais atrodo, kad lietuviai bijo, kad su lenkais neatsitiktų taip, kaip su amerikiečių veiksmo filmuose vaizduojamais rusais – puikiai kalbantys angliškai, užimantys aukštas pareigas valstybinio saugumo institucijose, staiga prisimena savo rusiškas šaknis ir prarastos tėvynės šlovės vardan išžudo pusę savo buvusių kolegų ir siekia užvaldyti visą šalį. Kol koks Amerikos herojus jų nesustabdys. Beje, viename tokiame filme rusą vaidino lenkų aktorius. Nejaugi sutapimas?
Mano gyvenime nėra jokios tragiškos emigracijos istorijos: niekas manęs, kūdikio, įsupto į lenkiškai išsiuvinėtą vystyklą, neišvežė iš Lenkijos. Gimiau ir užaugau Lietuvoje, kaip ir mano seneliai, proseneliai ir proproseneliai. Galbūt ir dar kiti, tiesiog senelės atmintis taip toli nebesiekia. Atrodytų, to turėtų užtekti. Meksikiečių kilmės asmuo, užaugęs Amerikoje, stebėdamas liepos ketvirtosios nakties fejerverkus pagarbiai nubrauks ašarą ir kels taurę už savo valstybę. Ir niekas tuo nesistebės. Tačiau aš esu lyg ir atleista nuo valstybinių švenčių. Prisimenu, kartą agitavau sirgti „už saviškius“, o man atsakė, kad juk tu neprivalai, nes nesi lietuvė. Gerai, kad bent jau Kalėdos ir Velykos abiejose šalyse sutampa.
Puikiai kalbu ir rašau lietuviu kalba, studijuoju geriausiame Lietuvos universitete populiariausią specialybę, lygiai kaip ir dauguma mano lenkų draugų – ekonomistų, architektų, inžinierių ir informatikų. Tačiau štai spaudoje pasirodo politikų kalbos, kad mokame nepakankamai ir dėl to prastai integruojamės į Lietuvos visuomenę. Tada lenkų spauda piktinasi priverstine asimiliacija ir atrėžia, kad nepaisant lenkų genocido vis tiek visi abiturientai masiškai renkasi neprivalomą lenkų kalbos egzaminą ir mes visi iki paskutinio lenko kovosime už teisę lentelėje šalia „Šiaulių gatvė“ rašyti „ulica Sziaulu“.
Nors lenkų kalbos egzaminas ir nėra privalomas valstybiniu lygiu, yra dar mokyklos teisė padaryti jį privalomu, kuria šios ir pasinaudoja. Argi nenaivu manyti, kad mokslais apkrauti abiturientai tikrai masiškai rinktųsi papildomą egzaminą? Kuris dar ir sujaukia jaunus protus, nes ruošiantis jam mokytojai kala į galvas, kad asimiliacija – teigiamas procesas, kurio dėka žydai integravosi į lenkų visuomenę. Matyt, kas tinka žydams, netinka lenkams.
Bet ar mes tikrai nemokame lietuvių kalbos? Patikrinu bendrakursių tautiečių specialybės kalbos egzaminų rezultatus, prisimenu matematikos pamokas, kurios lenkų kalba buvo dėstomos iš lietuviškų vadovėlių, nubraižau koreliacijos tarp lenkų tautybės ir egzamino rezultatų modelį – ryšio tarp šių dviejų kintamųjų nerasta.
Prieš kelerius metus keli lenkų moksleiviai pasipiktino, kad istorijos egzamino metu egzaminuotoja jiems liepė rašyti valstybine kalba, nors jiems buvo pasakyta, kad turės teisę tą daryti gimtąja kalba, nes ja mokėsi ir lietuviškai jiems bus sunku rašyti. Prisimenu savo pasiruošimo egzaminui pamokas. Taip, mums pasakė, kad turi teisę rašyti kuria tik norime kalba. „Tačiau supraskite, vaikai, – pasakė mums auklėtojas, – egzaminus siunčia ir į kitus miestus, kokiame Panevėžyje vargu ar gerai jus supras, dėl to ir rezultatai gali būti prastesni.“ Supratingai palingavome galvomis ir daugiau jokių diskusijų šia tema nekilo. Nes juk mes mokame lietuviškai, jau kelerius metus mokomės tik iš lietuviškų vadovėlių.
Tačiau matyt kartais mus užklumpa atminties praradimas ir lietuvių kalba pamirštama. Neduok Dieve, jeigu tai atsitiks kokiame Vilniaus rajone ir nežinosi, į kurią pusę eiti. Bet žiū, lentelė su lenkišku užrašu nurodys tau kelią!
Neseniai praūžė skandalas, kad šalia Lenkų kultūros namų buvo sumuštas lenkų vaikinas, stotelėje su draugais laukdamas savo tėvų. Už tai, kad kalbėjo lenkiškai. Lenkų spauda šį atvejį vis iškelia kaip pavyzdį, kokia prasta yra lenkų padėtis Lietuvoje, tačiau pamiršta paminėti, kad krasnūchos rajone į galvą galima gauti praktiškai už bet ką. Taip pat pamirštamas faktas, kad paskutinė sunkinančioji aplinkybė baudžiamajame kodekse buvo pridėta po išpuolio prieš tamsesnės odos spalvos merginą, todėl galbūt verta pradėti kalbėti bendrai apie lietuvių netoleranciją? Nes smurtas neturi nei tautybės, nei rasės. Bet matyt neapsimoka, nes juk šalia pasipiktinimo dėl kokio sumušto italo ar juodaodžio netiks priminti apie vis dar negrąžintą žemės nuosavybę, kas sėkmingai daroma dabar.
Gurkšnojame su draugais lenkais lietuvišką alų ir klausiu jų: „Ar jus skriaudžia pikti lietuviai?“ „Tai kad ne“, krato jie galvomis. Ir taip ne vieną ir ne du kartus. Vis bandau surasti tuos nuskriaustuosius. Kartą mane, iš mokyklos einančią ir mobiliuoju telefonu kalbančią, užpuolė nepilnamečiai reketininkai, liepė atiduoti telefoną. Galbūt dėl to, kad kalbėjau lenkiškai? Galbūt ir aš tapau tautinio genocido auka?
Čia, paprastųjų žmonių pasaulyje, ši jau visoje Europoje nuaidėjusi Lietuvos – Lenkijos nesantaika, atrodo nutolusi už kelių šviesmečių, matyt lygiai tokiu atstumu, per kurį yra nutolę politikai nuo savo rinkėjų. Čia lenkas su lietuviu, sirgdami už Lietuvos krepšinio komandą, rusiškai išreiškia sielvartą dėl varžovų komandos įmesto tritaškio, o po iškovotos pergalės kartu dainuos „Tris milijonus“.
Agata Bosak
