Parama maisto produktais, drabužiais pasiekia dažną sunkiai besiverčiančią šeimą. O štai baldų, kompiuterių, buitinės technikos, to, ko patiems nusipirkti beveik neįmanoma, retai kas vargšams dovanoja.
Laikraščių puslapiuose retkarčiais šmėkštelintys skelbimai apie veltui atiduodamus daiktus nepraslysta pro skurdžiau gyvenančiųjų akis. Baldai, buitinė technika, kompiuteriai, kitokios dovanos visada mielai priimamos.
Dovanoja
Gausėja žmonių, kurie apie tokius naujus pirkinius gali tik pasvajoti. Paramą maisto produktais gaunančios šeimos šiaip taip prasimaitina, apsirengia iš pigių dėvėtų drabužių parduotuvių, iš paskutiniųjų sukrapšto mokesčiams, vaistams, tačiau kitoms svarbioms reikmėms nelieka jokių galimybių.
Gerai, jeigu yra turtingesnių, dosnių giminaičių, kaimynų, pažįstamų. Tvarkydami savo namus žmonės nebereikalingus, o kitiems labai praverčiančius daiktus tiesiog dovanoja. Neturėdami kam dovanoti, neša prie konteinerių arba skelbia apie tai spaudoje, internete.
Statistikai pateikė duomenis, kad per pastaruosius metus 39 procentai lietuvių aukojo ar padėjo kitiems žmonėms maistu ir įvairiais daiktais.
Vienas iš keturių šalies gyventojų per pastaruosius metus yra padėjęs kitiems žmonėms maistu, 22 procentai paaukojo įvairių daiktų ar drabužių. Maistą ir vyrai, ir moterys aukoja panašiai, o daiktus ir drabužius dvigubai dažniau aukoja moterys.
Paaiškėjo, kad žmonėms labiausiai trūksta ir jie norėtų gauti dovanų šaldytuvų, skalbyklių, viryklių, kitos buitinės technikos, taip pat įvairių baldų, kompiuterinės technikos, laisvalaikio prekių. O dovanojami dažniausiai drabužiai.
Važiuoja į miestą
Skurdas, ko gero, labiausiai kamuoja nuo didelių miestų nutolusių kaimų, miestelių gyventojus. Darbo tokiose vietose nėra, o jeigu mieste ir pavyksta įsidarbinti, neišgalima važinėti į darbą tolimą kelią, kai degalai ir autobusų bilietai tokie brangūs.
Panevėžio rajono Karsakiškio seniūnijoje dažnai skelbiamos paramos akcijos skurdžiausiai gyvenantiems seniūnijos gyventojams paremti. Nuo praėjusių metų pavasario žmonės kviečiami dovanoti nebereikalingus ar jau nusibodusius, bet dar tinkamus naudoti įvairius daiktus.
„Dovanojančiųjų buvo nemažai, bet po kurio laiko, kai tie, kurie turėjo ką dovanoti, viską atidavė, labdaros sulaukiame rečiau“, – sako Karsakiškio seniūnė Nijolė Gaižiūnienė.
O pageidaujančiųjų padėti nemažėja. Šeimos prašo dovanoti mikrobangų krosnelių, šaldytuvų, kompiuterių, nes tokių daiktų nusipirkti žino tikrai negalėsiančios. Dar prašoma vaikams rašomųjų stalų, lovų, miegamųjų fotelių. Seniūnė supranta, kad ne iš gero gyvenimo tokių daiktų prašoma, o dovanojančiųjų mažai.
„Kiekvieną rytą vartome laikraščių, interneto puslapius, ieškome: galbūt kokius nors daiktus siūlomasi dovanoti. Suradę skelbimą skambiname, tariamės ir važiuojame į miestą tų daiktų savo žmonėms parvežti“, – pasakoja seniūnė.
Skurstančiųjų nemažėja
N. Gaižiūnienė sako, kad didelė paspirtis skurdžiai gyvenantiems žmonėms yra kartu su „Maisto banku“ vykdoma paramos maisto produktais akcija. „Ne ta, kur produktai šeimoms dalijami iš intervencinių atsargų fondų, o kita“, – teigia seniūnė.
Šios akcijos metu kiekvieną trečiadienį 17 karsakiškiečių šeimų, kuriose gyvena 50 žmonių, gauna prekybos centro dovanotų maisto produktų su besibaigiančiais jų realizacijos terminais. Akcija vyks iki metų pabaigos ne tik Karsakiškyje, bet keliaus ir į kitas seniūnijos gyvenvietes.
Seniūnijos sąrašuose beveik keturios dešimtys itin skurdžiai gyvenančių šeimų. Tačiau dar gausesnis būrys tokių, kurių pajamos jau nebeleidžia tikėtis gauti socialinę pašalpą, nes yra vienu kitu litu didesnės, ir žmonės gyvena vos sudurdami galą su galu. „Sukasi kaip išmanydami, kad tik pragyventų. Tai iš ko jie naujus baldus, šaldytuvus ar kompiuterius galėtų pirkti, sunku įsivaizduoti“, – sako N. Gaižiūnienė.
Seniūnė atkreipia dėmesį, kad daugelyje šeimų labiausiai stokojama avalynės, vyresni vaikai ar giminaičiai nunešioja, tad dovanoti nebėra ko. Dėvėtų drabužių parduotuvėse avalynė taip pat gana brangi. Tad neturtingieji labai džiaugiasi dovanų gavę sau ir vaikams batus.
Nereikia nė ūkininkams
Iš arti nepasiturinčių kaimo žmonių gyvenimą matanti seniūnė tikina, kad gal tik vieną kitą galima smerkti dėl taip susiklosčiusios padėties. Ir negirtaujančios, ir dirbti bet kokį darbą pasirengusios šeimos vos išgyvena ir nebemato jokios vilties.
Darbo biržoje registruoti bedarbiai iš paskutiniųjų krapšto centus, kad tik laiku nuvažiuotų pas tarpininkus. Bilietas pirmyn ir atgal kai kuriems iki 30 litų kainuoja, o tai kaimo žmogui dideli pinigai, bet praleisti tos kelionės nevalia. Išbrauks iš Darbo biržos, ir neliks jokių socialinių garantijų.
„Skaudu, kai sakoma, neva jie ant valstybės sprando sėdintys tinginiai, kad neina dirbti. O kur jie dirbs? Net dauguma ūkininkų ūkius modernizavę ir darbo jėgos jiems reikia vis mažiau – su kauptukais daržų neberavi, iš dubenėlių trąšų nebebarsto“, – sako seniūnė. Gavę darbo dauguma tik džiaugiasi.
Ir priduria, kad dideliuose miestuose gyvenant gal sunku įsivaizduoti, kad moterys drabužius vis dar rankomis arba senutėlėmis skalbiamosiomis mašinomis skalbia.
Vaikų, ypač paauglių, didžiausia svajonė turėti kompiuterį. Tėvai tokių dalykų neišgali nupirkti.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
