Liepos 16-ąją Vilniaus Antakalnio vidurinė mokykla į gyvenimo kryžkelę atvedė 30-ąją abiturientų laidą. Trisdešimt laidų ir gyvos tradicijos. Tęsti ir puoselėti tradicijas gali tik ta mokykla, kurios stipri bendruomenė. Juk mokykla – maža valstybė su savo vėliava, himnu ir, žinoma, tradicijomis.
Smagu save vadinti tradicijų puoselėtojais. Antakalnio vidurinėje mokykloje idėjų nestokoja mokyklos direktorė Vita Kirkilienė ir pavaduotoja ugdymui Rima Kuncevičienė. Jos mokykloje dirba jau ne vieną dešimtį metų ir kiekvienai laidai sutartinai linki rasti tiesiausią gyvenimo kelią, pasiekti savo svajonių žvaigždę, nestokoti žmogiškųjų vertybių ir, svarbiausia, nepamirši kelio į sparnus užauginusią savo mokyklą.
„Mūsų mokykloje tradicinį išleistuvių valsą abiturientai repetuoja visus mokslo metus. Galime pasidžiaugti, kad du mėnesius valso repeticijose dalyvauja mokyklos vadovai, mokytojai, tėvai. Daugelis nustemba pamatę šokio kompozicijoje poroje besisukančius abiturientus ir mokyklos vadovus“, – šypsosi abiturientų antrąja mama vadinama R.Kuncevičienė.
Mokykla pastatyta Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis 1929–1930 metais. Pastatą projektavo architektas inžinierius Stefanas Zarembskis. Mokykla buvo pavadinta Bendrų pradinių mokyklų rūmais. Ją sudarė dvi pagrindinės mokyklos. Pirmoji – generolo Liucjano Želigovskio berniukų mokykla, antroji – Vladislovo Sirokomlės mergaičių mokykla.
Mokykla įsikūrusi gražiausiame Antakalnio kampelyje šalia įstabaus Sapiegų dvaro, Šv.Jono kongregacijos ir Viešpaties Jėzaus (trinitorių) bažnyčios, netoli Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, visiems gerai žinomų Antakalnio ir Saulės kapinių.
Antakalnis visuomet garsėjo kaip rašytojų, dailininkų, kompozitorių, inteligentijos rajonas – net sovietmečiu čia jiems buvo statomi tarnybiniai būstai.
Antakalnio vidurinę mokyklą baigė daug talentingų asmenybių, šiuo metu sėkmingai dirbančių ir mokslo, ir meno, ir politikos srityse. Čia prasidėjo muzikos grupės „Foje“ veikla. Muzikantai Andrius Mamontovas, Arnoldas Lukošius ir Algis Kriščiūnas į šią mokyklą jau atvedė ir savo vaikus. Mokyklos pedagogai didžiuojasi mokę Dalią Ibelhauptaitę, dabar teatro režisierę, Rolandą Muleiką – Tulūzos konservatorijos grigališkosios muzikos profesorių, laidų ir renginių vedėjus Arną Klevečką, Laviją Šurnaitę, solistą Rafailą Karpį. Čia mokėsi ir pirmoji „Mis Lietuva“ Liucija Gruzdytė.
Mokykla yra tiesiogiai susijusi net su trimis laisvos Lietuvos prezidentais. Joje lankėsi Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, o Rolandas Paksas patikėjo auklėti ir mokyti dukrą Ingą. Beje, čia mokėsi ir Ingos vyras. „Šiais metais iškilmingame brandos atestatų įteikimo akte dalyvavo Lietuvos Respublikos ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis. Jis perskaitė premjero Andriaus Kubiliaus (jo sūnus taip pat baigė šią mokyklą) sveikinimą abiturientams ir įteikė brandos atestatus su pagyrimu, – didžiavosi mokyklos vadovai. – Sveikindamas palinkėjo jau rugsėjį tapti gimnazija. Deja, šiai svajonei (o šio tikslo mokykla siekia per penkerius metus) rudenį dar nelemta išsipildyti ir visai ne dėl ugdymo rodiklių. Koją vis pakiša Vilniaus miesto mokyklų pertvarkos plano atidėliojimai, o kartais papučia ir politiniai vėjai...“
Gera tradicija – į savo mokyklą dirbti grįžta buvę mokiniai. Šiuo metu mokykloje dirba trys čia mokęsi pedagogai. Kiek buvusių mokinių atžalų mokosi, anot mokyklos vadovų, sunku būtų ir suskaičiuoti.
„Spaudoje vis šmėsteli straipsnių apie išleistuvių rinkliavas, dovanas. Žinoma, šventei pinigų reikia, bet yra dalykų, kurie nieko nekainuoja – nuoširdus bendravimas, bendras šokis, rankos paspaudimas... – įsitikinusi R.Kuncevičienė. – Ir praėjus kelioms dienoms po šventės vaikai grįžta, nuoširdžiai dalijasi įspūdžiais, jau planuoja susitikimus, į kuriuos primygtinai prašo atvykti ir mokyklos vadovus, auklėtojus, mokytojus. Tad kokios dar mokytojui reikia dovanos! Juk tai ir yra dovana. Galėčiau mokytojams patarti: mylėkite savo darbą, lyg atlygimą mokėtų ne pinigais, o paprastais žodeliais „ačiū“! Švietimo politika ir reformų vėjai neturėtų išpustyti iš mokyklų tradicinių švenčių, kurias šventė kartų kartos.“
Simona Adomaitytė
