Pastaruoju metu nemažai mokslininkų tiria vaikų charakterį ir lygina jų būdo bruožus akcentuodami vaikų eiliškumą šeimoje. Jie stebi ir bando išskirti tam tikras bendras tendencijas, kurios pasitaiko vaikams užaugus. Mokslininkų teigimu, sąsajos atsiranda ne šiaip sau, o susiformuoja dėl tam tikrų gyvenimo situacijų, kurios „stumia“ tam tikra kryptimi ir daro įtaką paties žmogaus būdui, charakteriui ir požiūriui. Taigi, pažvelkime į žmogų akcentuodami jo vietą šeimoje.
Pirmagimiai – atsakingi ir patikimi
Pirmieji vaikai šeimoje gimsta organizuoti, tvarkingi, atsakingi, pasitikintys ir patikimi, dori, dažnai konservatyvių pažiūrų ir netgi idealistai. Neretai jie būna iš tų, kurie bando įtikti kietiems, patys taip pat sekdami autoritetais.
Psichologas Kevinas Lemanas knygoje apie pirmagimius („My Firstborn, There Is No One Like You“) rašo, kad pirmieji vaikai paprastai nemėgsta naujovių ir priima jas tik tada, kai gali jas įvaldyti ir suprasti.
Tačiau paprastai jie yra puikūs vadovai, gali prisiimti didelę atsakomybę ir rezultatyviai atlikti jiems patikėtus darbus.
Pareiga ir noras rodyti kitiems pavyzdį − įaugęs į kraują. Atsiradus broliukui ar sesutei jie suvokia, kad bus pavyzdžiu jaunėliui ir kad turi elgtis prideramai.
Būtent todėl didesnė ar mažesnė atsakomybė elgtis prideramai, tinkamai, palaikant šeimoje akcentuojamas vertybes ir normas jiems suformuoja tam tikrą charakterį, o jausmas, kad elgesys ir veiksmai dažnai priimami kaip pavyzdys, tampa natūralus ir atsiduria pasąmonėje.
Įprotis, jog aplinkiniai tave priima rimtai, suteikia galimybę siekti aukštų postų, valdžios. Būtent todėl nemažai politikų, prezidentų, direktorių ir kitų svarbių asmenų būna pirmagimiai.
Jiems vadovavimas − tai didelės atsakomybės prisiėmimas, kuris dažniausiai nesukelia labai didelių problemų, o netgi priešingai – atsiranda natūraliai ir netgi nereikalauja milžiniškų pastangų, kaip kad viduriniesiems, o ypač jaunėliams.
Antrieji šeimoje – diplomatai be vietos
Sakoma, jog viduriniųjų vaikų bruožai ir charakteris yra vienareikšmiškai sunkiai apibrėžiami. Jie auga tarsi tarp dviejų kraštutinumų: visada yra viduryje, todėl turi tarpininkauti.
Ne be reikalo manoma, jog vidurinieji vaikai yra vieni geriausių diplomatų. Paprastai tokie žmonės vengia konfliktų..
Be to, pastarieji dažniausiai yra gana nepriklausomi, tačiau kartu ir ištikimi įvairioms grupėms, kuriose jie yra, kaip, pavyzdžiui, amžiaus, pomėgių, interesų.
Nusakyti viduriniojo vaiko charakterio bruožus yra iš tiesų nelengva, nes jie dažnai skiriasi, ir netgi smarkiai. Šie gali būti ir ramūs bei drovūs, ir itin komunikabilūs, greitai susidraugaujantys ir mylimi aplinkinių. Taip pat jiems būdingas charizmatiškumas. Vidurinieji vaikai taip pat gali būti jautrūs cholerikai, bet neretai pasitaiko ir visai „atsipalaidavusių“ ir į gyvenimą žiūrinčių paprastai.
Vieni iš jų varžosi su vyresnėliais ar jaunesniais broliais ir seserimis, o kiti visiškai į tai nesivelia ir yra nerūpestingi.
Vis dėlto pastebima, jog vidurinieji vaikai beveik visada charakteriu labai skiriasi nuo pirmagimių, nes dažniausiai nenori eiti išmindžiotais takais ir stengiasi susikurti savitą gyvenimą, galbūt netgi priešingą nei vyresniojo.
Apie juos sakoma, kad jie dažnai būna tarsi „vėlė be vietos“. Tai reiškia, jog šeimoje jie gali būti užgožti daug dėmesio reikalaujančių jaunėlių ir pavyzdingųjų vyresnėlių. Dėl to ieško savų kelių, savo draugų rato, kur gali būti pripažinti ir gerbiami.
Jaunėliai – žavūs ir išsiblaškę
Taip jau yra, kad jauniausieji šeimoje sulaukia ne tik tėvų, bet ir vyresnių brolių ar seserų dėmesio ir net gi daugiau nei pastarieji.
Daug kelių jiems jau būna praminta, o keblioje situacijoje yra kur prašyti pagalbos, todėl šie beveik visuomet pasižymi didesniu nerūpestingumu nei kiti vaikai.
Dar keletas svarbių charakterio bruožų – linksmumas, guvumas, komunikabilumas ir mėgimas būti dėmesio centre bei kompanijos siela. Jaunėliams tai patirti būna įprasta šeimoje, todėl ir draugų kompanijoje pastarieji retai kada elgiasi skirtingai. Populiarumą geba užsitarnauti, pasitelkdami savo charizmatiškumą ir linksmumą.
Aktyvumas ir įsitraukimas į įvairią veiklą jaunėliams paprastai irgi būna nesvetimas. Mokykloje, studijų metu jie lanko įvairius būrelius, įsitraukia į organizacijų veiklą, lankosi renginiuose − visai nenusėdi vietoje.
Vėliau, brandesniame amžiuje, vieni surimtėja, atsiduoda šeimai ir tarsi aprimsta, o kiti vis dar gyvena aktyvų visuomeninį gyvenimą, nenustygsta vietoje, ieško bendraminčių, užsiima įvairia veikla: šoka, dainuoja, ką nors kuria, keliauja, organizuoja ir t.t.
Būdami gana paprasti, atviri ir linksmi, kartais jaunėliai tuo pasinaudoja – pasitelkia tam tikras manipuliacijas, kad gautų sau kokios nors naudos.
Jie išmoksta kokias nors subtiliais būdais išsireikalauti sau dėmesio dar vaikystėje, o vėliau kai kurie ištobulina šią techniką ir panaudoja ją, kai tenka ką nors gauti, pasiekti, išsireikalauti.
Taip pat jaunėliai neretai būna per daug audringi, nekantrūs, kritiški kitų atžvilgiu ir priešgyniaujantys. Išvada? Taip, taip... Jaunėliai – išties temperamentingi.
Reikia pripažinti, kad ne ką mažiau svarbi ir pati šeima, auklėjimas, aplinka ir puoselėjamos vertybės bei normos.
Santykiai su tėvais, broliais ir seserimis turi labai daug įtakos vaikų charakterio formavimuisi. Jei tėvai yra demokratiški ir auklėja vaikus mažiau juos ribodami, mažiau reikalaudami, tačiau daugiau patardami ir palaikydami, vaikų charakterio bruožai formuojasi pagal jų gimimo eiliškumą.
Tačiau jei šeima yra konservatyvi, daug reikalaujanti, vaikų būdas gali skleistis nenatūraliai ir tapti visai kitoks nei aprašytas.
Visgi tokios ir panašios teorijos negali apimti žmonių ir jų charakterių įvairovės, todėl kaip ir visur gali pasitaikyti daug skirtingų, visai nesutampančių, bet įdomių ir nepakartojamų variacijų.
Vaida Revuckaitė
