Meilė viską gali, viską nugali, yra niekam nepavaldi, nesavanaudiška ir beribė. Būtent tokius apibudinimus išbertų kiekvienas romantikai neabejingas žmogus. Tačiau nepaisant visų šiam jausmui priskiriamų dieviškųjų savybių, reikia pripažinti, kad dviem žmonėm pradėjus kurti bendrą gyvenimą, tenka keisti ne tik kai kuriuos savo įpročius, bet ir požiūrį ar net gyvenimo būdą.
Prisitaikymas
Iškyla klausimas, ar prisitaikymas prie mylimo žmogaus, savęs keitimas yra individualumo aukojimas, ar tai natūraliai ateinanti branda ir platesnis pasaulio suvokimas? Galiausiai, ar galima savo vertybių, įpročių, draugų ir aplinkos kaitą vadinti auka dėl meilės?
„Kartais tenka prisitaikyti vienam prie kito, bet aukojimu to nevadinu. Jei žmogus kažką aukoja, jis jaučiasi kažko netekęs, o tai žlugdo gerus santykius “, – teigia antrus metus sostinėje studijuojanti Kristina. „ Pradėjusi bendrauti su savo vaikinu, nutolau nuo geriausios draugės, bet laikau tai natūraliu dalyku ir auka nevadinu “.
Aukos svoris
Poros bendravimas – intymus ir individualus procesas, kuriame tik du žmonės gali nuspręsti, ką verta ar neverta aukoti vardan vienas kito. Vienam metimas rūkyti dėl sveikos gyvensenos jo valia tikinčio partnerio yra itin didingas ir svarus indėlis. Kitas – dėl mylimojo gali atsisakyti darbo, emigruoti ar pasikeisti lytį. Todėl aukos svoris – visiškai abstrakti ir nieko nepasakanti frazė.
Akivaizdu tik tai, kad bendraujant kiekvienas perima tokias antrosios pusės savybės, kurios atrodo vertingos, naudingos ar priimtinos. O regint bendrą ateitį ir siekiant išlaikyti gerus tarpusavio santykius, mylimą žmogų erzinantys charakterio ypatumai pradeda nykti arba tampa nepastebimi.
Vienas kitą papildo
Iš Šiaulių kilusiam Ovidijui – dvidešimt. Jis studijuoja Vilniuje, o gimtajame mieste gyvenančią draugę aplanko tik savaitgaliais. Ovidijus mano, kad tikra meilė aukų nereikalauja: „ Aukoti dėl meilės nereikia nieko. Dviem žmonėm reikia turtinti vienam kitą. Aš pasisėmiau patirties ir daug ko išmokau iš savo merginos. Ji man padėjo augti vidumi. Kol kas gyvenime neteko nieko paaukoti, tikiuosi ir neteks “, – šypteli vaikinas. Ovidijus mano, kad, norėdamas išlaikyti gerus tarpusavio santykius, galėtų atsisakyti to, kas žeistų jo antrąją pusę: žalingų įpročių, kai kurių bendravimo manierų .
Praradimai vardan didesnių atradimų
Kiekvienas pokytis gyvenime turi turėti motyvą. Jei motyvas, šiuo atveju mylimas žmogus, yra pakankamai svari priežastis atsisakyti kažko, kas gal nėra tiek svarbu, kiek antra pusė, žmogus nesijaus netekęs dalies savęs. Galima pakeisti milijonus dalykų, tačiau gyventi netekus rankos ar kojos – reikia ilgai pratintis ir tik išskirtinais atvejais prie negalios galima priprasti taip, kad apie ją negalvotum, kad ji taptų tavo galia.
Tad, kad ir koks stiprus beatrodytų jausmas tarp dviejų žmonių, jei jis reikalauja didelių pasiaukojimų, kurie vienai pusei yra ar bus juntami labiau nei kitai, to jau negalima traktuoti kaip tvirto ryšio. Juk čia ir slypi šio dieviško jausmo tobulumas – jis reikalauja tik tiek, kiek abi poros pusės gali duoti.
