Internete per mėnesį net kelis kartus pasirodo pagalbos prašymai, o spauda sumirga dingusių nepilnamečių nuotraukomis. Istorijos turi labai panašią pradžią: „Motina pasigedo tris paras namo negrįžtančios dukters“, „Sunerimę tėvai ieško dingusio sūnaus“, „Šeima prašo pagalbos ieškant po pamokų mįslingai dingusio paauglio“...
Ne paslaptis, kad didžiąją dalį taip dingusių jaunuolių randa patys tėvai pasikalbėję su draugais ar apsilankę abejotinos reputacijos, bet paauglių pamėgtose vietose. Dažnai supratę, kad toks maištas niekur neveda, o ir „daugiadienės“ linksmybės kada nors baigiasi, jaunuoliai patys grįžta namo. Būna, kad užkietėjusius bėglius tėvams tiesiai į namus pristato policijos pareigūnai.
Kartais toks bėgimas iš namų virsta savotišku gyvenimu būdu, kuriuo jaunas žmogus siekia ne tik atkreipti į save dėmesį, bet ir parodyti, kaip ryžtingai moka laužyti taisykles, koks yra savarankiškas ir nepriklausomas.
Iškalbingos istorijų detalės
Neseniai 12-mečio sūnaus savarankiškai po prekybos centrus ir kitas sostinės vietas ieškoję tėvai neslėpė, kad vaikas bendravo su įtartina kompanija, o ir tokių dingimų jau būta ne vieno. Kalbintas vaiko tėvas neslėpė, kad su sūnumi bendrauti nelengva, o tokie dingimai namuose atmosferos ir santykių negerina.
Septynias paras namo negrįžusios ukmergiškės tėvai į viešumą nesikreipė, apie paauglės dingimą pranešė pareigūnai. Nors mergina socialiniame tinkle jau pasirodžius pranešimui apie jos dingimą bendravo su bičiuliais, pareigūnai jos surasti negalėjo.
Tiesa, prieš pabėgdama iš namų mergina vienoje interneto svetainėje guodėsi, kad tėvai griežti ir jai nelieka kitos išeities, kaip tik nusižengti namuose galiojančioms taisyklėms.
Vienoje interneto svetainių galima atrasti viešai prieinamą merginos pokalbį su draugu, kurio metu paauglė atskleidžia, jog santykiai su tėvais nebuvo labai geri. „Tai tau ir reikėjo su tėvais gražiai susėdus pasikalbėti, kad išleistų ne tik savaitgalį“, – sako merginos anonimu vadinamas draugas, o šioji jam atsako: „Jie taip nenorėjo, nes atseit tas dienas reikia eiti į mokyklą, o ne šlaistytis, kaip jie sako.“ Interneto pokalbyje paauglė užsimena pašnekovui ir apie tai, kad jai paskirta policijos priežiūra: „Apribojimai iš policijos. Jiems atėjus, pagaliau galėsiu išeidinėt į lauką!!! Tiesiog jie man nurodys, kelintą valandą galiu išeit ir kelintą privalau grįžt, jei negrįžtu laiku, iš karto policija.“ Mergina pašnekovui skundžiasi, kad negalėdami su ja susitarti dėl elgesio taisyklių gražiuoju tėvai kreipėsi į policiją.
Iš namų bėgantys vaikai – nesuprasti tėvų?
Kalbėdama apie priežastis, kurios skatina vaikus bėgti iš namų, psichologė Marija Vištakė sakė: „Labai dažnai tėvai, išgirdę, kad vaikai bėga iš namų, sau pasako, kad mums taip tikrai neatsitiks. Dauguma mano, kad tam nėra priežasties – vaikas viskuo aprūpintas: žaislais, skaniu maistu. Tačiau, statistikos duomenimis, tik 30 proc. iš namų bėgančių vaikų yra žemesnio socialinio sluoksnio vaikai. Visa kita dalis vaikų bėga todėl, kad tėvai jų nesupranta ir nenori suprasti.“
Viena dažniausių tokio vaikų elgesio priežasčių specialistė įvardijo dėmesio stoką: „Tai dažniausia vaikų iš namų bėgimo priežastis. Reikia atsiminti, kad jokia materialinė gerovė – nauji drabužiai, žaislai, skanus maistas – neatstos artumo, šilumos, dėmesio. Dar vienas aktyvus veiksnys – per didelis vaikų apkrovimas. Labai dažnai tėvai mano, jog vaiką reikia kuo labiau užimti, kad jis kuo mažiau vaikščiotų gatvėmis. Neretai šioje vietoje gimdytojai perlenkia lazdą. Vaiką priverčia lankyti tiek būrelių, kad jam nebelieka laiko užsiimti tuo, kuo nori pats, pasvajoti ar tiesiog patinginiauti. Neatlaikę tokio spaudimo ir krūvio vaikai bėga iš namų.“
Maištas kyla iš nuobodulio
Anot psichologės, neretai taip maištauti paaugliai ima ir kamuojami paprasčiausio nuobodulio: „Dažniausiai dėl šios priežasties iš namų bėga 11–14 metų vaikai. Jiems nusibosta pykčiai, nesutarimai su tėvais. Be to, šiame amžiaus tarpsnyje jie svajoja apie klajones, žiūri nuotykių filmus, ieško žmonių, kurie juos suprastų ir palaikytų. Užduokite sau klausimą – ar buvote su vaikų atostogauti ? Ar aplankėte kartu nuotykių parką?“
Iš namų paauglius skatina bėgti ir griežta auklėjimą vertinančių tėvų be aiškios priežasties skiriamos bausmės. Tokie tėvų „profilaktiškai“ pamėgti sudrausminimai turi įtakos, kad vaikai jaučiasi nesuprasti, nepelnytai nubausti. Jiems kyla noras išvengti šių situacijų, todėl jie bėga iš namų.
Dažniausiai iš namų bėga 10–15 metų vaikai
Neretai parai ar kelioms vaikai pabėga iš namų siekdami išvengti atsakomybės už savo elgesį. Tai lemia ir galimos bausmės baimė, negalėjimas pakelti sunkių jausmų – baimės, pykčio, gėdos, noras atkeršyti tėvams ar taip išreikšti savo nepriklausomybę.
Paklausta, kaip būtų galima charakterizuoti vaiką, kuris renkasi būtent tokį problemos „sprendimą“, M. Vištakė kalbėjo: „Sunku vaiką dėl tokio elgesio priskirti kokiam nors tipui. Tokio elgesio priežastys – gyvenimo kontekste kilusios problemos. Iš bejėgiškumo rasti alternatyvų elgesio būdą jie pasirenka šį. Tokią išeitį dažniausia renkasi 10–15 metų vaikai. Tai psichologiškai sunkus vaikui periodas.“
Paklausta, ar toks bėgimas iš namų, kai vaikas randamas po paros ar dviejų, ilgainiui tampa įpročiu, specialistė sakė: „Tai labai priklauso nuo to, kaip tėvai elgiasi šioje situacijoje. Jei vaikui pabėgus iš namų, tėvai supranta, kad tokio elgesio priežastis yra jų santykiai, dažniausiai artimo bendravimo stoka, ir jei tėvai bando padėtį taisyti, gilinasi į pabėgimo priežastis, kitą kartą, vaikas rinksis kitą elgesio būdą. Tačiau jei tėvai vaiką tiesiog nubaudžia ir nesistengia suprasti, toks elgesys gali kartotis.“
Anot jos, kartais vaikai bėga norėdami atkreipti tėvų dėmesį, priversti susirūpinti, savotiškai „pasitikrina“, ar yra jiems reikalingi.
Noras bėgti iš namų – „išaugamas“?
Esama nuomonės, kad bėgimas „išaugamas“, bet ar tokia vaikystės ir paauglystės patirtis vėliau gyvenime nepasireiškia vengimu spręsti problemas? „Tai priklauso nuo vaiko ir nuo įgytos patirties pabėgus. Jei tėvai kartu su vaiku ieško kitų, alternatyvių problemos sprendimo būdų ir jais naudojasi, šios strategijos gyvenime vaikas nenaudos, tačiau, jei neieškoma alternatyvų, jei vaikas iš sunkios padėties mato tik vieną išeitį – pabėgimą, vengimą, tai tampa jo būdu spręsti problemas.“
Paklausta, kokių klaidų daro tėvai auklėdami iš namų bėgančius vaikus, specialistė teigė: „Jei tėvai yra dėmesingi atžalai, jie pastebi vaiko pasikeitusį elgesį ir taip užkerta kelią pabėgimui. Reikia atkreipti dėmesį, jei vaikas pasidarė liūdnas, apatiškas, jei tapo uždaresnis, mažiau bendraujantis. Tai ženklas, kad vaikas turi sunkumų. Todėl tėvams reikia ieškoti būdų pasikalbėti su vaiku, stengtis, kad jis atsivertų, pasidalytų savo sunkumais, jausmais. Jei jau vaikas pabėgo iš namų, nereikia jo bausti. Reikia pasakyti, kad nerimavote dėl jo, pasidalyti savo jausmais. Taip pat gilintis į priežastis, kodėl jis taip pasielgė, kokie sunkumai jį kamuoja, kaip jaučiasi. Tai nelengva. Tėvai turi būti kantrūs ir kontroliuoti savo emocijas.“
Specialistė įspėjo, kad sprendžiant tėvų ir vaikų santykių problemas, tais atvejais, kai šeima nepajėgia susitvarkyti su savo problemomis, pagalba reikalinga abiem pusėms – ir vaikams, ir tėvams.
