Niurzgėdama įsėdau į Kreigo automobilį.
— Nematau prasmės, kam viso to reikia, — burbuliavau po nosimi.
— Tau bus ne pro šalį šiek tiek prasiblaškyti, — atsakė vis dar džiugiai nusiteikęs; regis, jo nuotaika buvo nesugadinama, dėl ko pykau dar labiau.
Pasijutau esanti jo žaisliuku, tik ir laukiančiu šeimininko nurodymų: Mei, gyvensi pas mane, Mei, važiuojam aprodysiu tau savo nuostabų darbą, tik pažiūrėk, koks aš turtingas ir šaunus.. Bla bla bla… Nusivyliau savimi, nejaugi nebegaliu pasipriešinti šiam bjauriam žaviam tipui?!
— Ei mergyt, liaukis niurzgėjus, pamatysi, bus smagu, — pasakė paplekšnodamas man per kelį ir užvedė mašiną.
Numeris du. Negalėjau pakęsti, kai jis į mane kreipdavosi „ei mergyt!”, o blogiausia buvo tai, jog jis tai puikiai suprato ir per pastarąjį pusvalandį taip kreipėsi į mane gal kokią dešimtį kartų.
— Ei vyruti, — sučiulbėjau. — Regis tu visai praskydai… Tik sėdi išsišiepęs lig ausų ir krizeni, lyg to nematyčiau. Suauk, — pavarčiau akis.
Mačiau, jo žandikaulis kiek atvipo.
— Ooo, vadinas žaidžiame taip, — vėl nusišypsojo.
— O kas sakė, jog tu gali linksmintis, o aš ne? — atkirtau, mintyse kyštelėdama liežuvį.
— Taip… Regis, nusimato smagi dienelė…
* * *
Išvirtau iš automobilio prieš keturių aukštų stiklinį pastatą.
— Tik nesakyk, kad dirbi čia langų valytoju… — išsiviepiau.
— Norėtum ar ne?
— Žinoma. Juk negali būti, kad tau taip sekasi ir užimi kokias nors rimtas pareigas…
— O tu labai nustebsi, esu tikras, nenusivilsi, — keistai, per daug savimi pasitikinčiai, nusišypsojo.
Neskubėdami nužingsniavome link įėjimo.
— Sveiki, pone Donegonai, — vos įėjus, pasisveikino daili smulki brunetė ryškiu violetiniu kostiumėliu.
— Sveika, Nikole, — kilstelėjo ranką Kreigas.
Nikolė atidžiai mane nužvelgė, tačiau negaišuodama pasislėpė už priimamojo stalo.
Mudu su Kreigu užlipome į antrą aukštą ir ilgu koridoriumi nuėję iki galo, sustojome prie milžiniškų durų. Per visą laiką, kol ėjome, dar tris kartus su juo pasisveikino kažkokie žmonės ir visi kreipėsi pavarde.
— Žinai, tu mane jau gąsdini, — pasakiau, kai pravėręs duris, įleido į vidų.
— Prašome, panele, į mano kabinetą, — tik nusišypsojo.
Tai buvo gana erdvus kabinetas, didelis stalas nukrautas dokumentais ir dar dažais kvepiančiais žurnalais, prie sienos kelios lentynos su eilėmis vaizdajuosčių, kitoje pusėje televizorius. Priėjusi prie stalo, paėmiau vieną žurnalą.
— Net nenutuokiau, kad esi moteriškų žurnalų gerbėjas…
Kreigas lėtai apėjo stalą, atsisėdęs susinėrė rankas ir įsispoksojo į mane.
— Aš laukiu, — paskelbė ir angeliškai nusišypsojo.
— Láuk, — atsakiau, pasiimdama keletą žurnalų ir įsitaisydama šalimais stovinčiame minkštame krėsle.
Nekreipdama dėmesio, sklaidžiau žurnalus, tik susitelkti į kokį straipsnį, deja, nepavyko. Kreigas ir toliau stebeilijosi, o aš jau po antrą kartą sklaidžiau tuos pačius žurnalus. Prabėgus dar dešimčiai minučių, numečiau paskutinį skaitalą ir sunkiai atsidusau.
— Puiku, tu laimėjai, — pasakiau, dramatiškai sumosuodama rankomis. — Ir kuo gi jūs, pone Kreigai, dirbate?
— Jau maniau, nepaklausi.
Atsidusau.
— Tik nesakyk, kad visa tai priklauso tau.
— Gerai… Nesakysiu…
Atidžiai stebėjau jo veidą.
— Negali būti…
— Mhm…
Perbėgau akimis visą kabinetą.
— Ir ką jūs čia veikiate?
— Na, tai nedidelė kompanija, palyginus su kitomis. Ji, kaip vakar ir pasakojau, priklausė mano tėvams, o dabar man. Teikiame įvairias paslaugas… Įvairios foto sesijos, filmuojam klipus, sukam trumpo metro filmukus ir panašiai…
— Ooo.. — išspaudžiau.
— Na gi, eime, aprodysiu viską, — staiga pasišovė ir nučiupęs mane už rankos, išsitempė laukan.
Prabėgo beveik pusė dienos, kol iššniukštinėjome visus kampelius. Stebėjau, kokiu greičiu persirenginėja manekenės, kaip staiposi prieš veidrodžius, kaip kuriami specialieji efektai… Kreigas mane supažindino su miela, maždaug keturiasdešimt penkerių metų moteriške, Leilani, kuri buvo atsakinga už grimą ir drabužius. Kažkodėl, mane pamačiusi, ji labai apsidžiaugė.
— Ooo… Pagaliau atvedei normalią merginą, o ne perkarusią kaliausę.
— Ne, Leilani, ji nesifilmuos, aš jai tik viską aprodau, — paaiškino Kreigas.
— Ot šūdas, — garsiai nusikeikė.
Vos nesusijuokiau, buvo labai keista matyti ją besikeikiančią. Atrodė kaip fėja krikštamotė iš filmų su savo siaurais akinukais, o iš lūpų beria tokius žodžius.
— Jei ir toliau man tempsi tuos griaučius, kurioms netinka nė vieni drabužiai ir esu priversta beveik per pusę juos sumažinti, išeisiu iš darbo, — pagrasino, pasislėpdama tarp krūvos drabužių.
— Nekreipk į ją dėmesio, — sušnibždėjo man į ausį. — Žinau, jau pats pietų metas, reiktų ką nors užsisakyti… — ėmė svarstyti.
— Užsakyk picą! — šūktelėjo vėl atsirasdama Leilani.— Su daug sūrio, kumpiu ir pievagrybiais…
— Nebloga mintis… — pritarė Kreigas. — Pabūk čia, tuoj grįšiu, — tarė man ir pradingo tarp daugybės kabyklų, bandydamas susirasti duris.
— Taip… lyg galėčiau iš čia išeiti, — atsidusau.
— Eikš, — pasakė Leilani, vesdamasi mane šiais painiais labirintais.
Netrukus išlindome lyg ir nedidelėje aikštelėje. Stalas, kušetės, veidrodžiai, visur mėtėsi medžiagų atraižos.
— Man tikrai reikia pagalbininkės, — atsiduso, atsisėsdama ir pasiūlydama prisėsti šalia.
Iš karto susidomėjau.
— O ką tiksliai reikia mokėti, norint gauti šį darbą?
— Oi, vaikeli, svarbiausia turėti miklias kojas ir bent šiek tiek smegenėlių, kad galėtum vykdyti mano nurodymus. Įvairiausi matavimai, rašymai ir drabužių nešiojimas iš vieno galo į kitą. Mano jau amžius nebe tas… Vos bespėju lakstyti.
— Kaip manote, ar aš tikčiau? — paklausiau susijaudinusi.
— Jei tik nori… Nors būdama tokio dailaus veidelio, galėtum pretenduoti ir į modelius…
— Oi, ne… Man reikia paprasto darbo, už kurį gaučiau bent šiokį tokį atlyginimą…
— Na… Tuomet derėtų pasikalbėti su Kreigu…
Vos jam grįžus su didele picos dėže, abi su Leilani nukreipėm į jį savo nekaltas akeles.
— Geraaai… — nutęsė jis, pamatęs mūsų žvilgsnius. — Taip ir žinojau, negalima palikti moterų vienų net penkioms minutėms… Kas nutiko? — baikščiai paklausė.
— Na, Leilani užsiminė, jog jai reikia padėjėjos… Tai pamaniau, ar aš netikčiau?
Kreigas kurį laiką žvelgė tylėdamas.
— Aš tau galėčiau rasti ir geresnį darbą, — pradėjo.
— O aš noriu šito, — pasišiaušiau. — Nenoriu, kad man dar ir darbo ieškotum, o štai šį praktiškai pati susiradau.
— Na… Jei taip nori, — truktelėjo pečiais.
Patenkinta nusišypsojau, sąmoksliškai susižvalgydama su Leilani, kuri paslapčia mirktelėjo, ne ką mažiau džiūgaudama.
