Internetiniai skelbimų tinklapiai mirga marga nuo skelbimų, siūlančių keliauti dirbti į įvairias užsienio šalis. Kaip bebūtų gaila, tokių skelbimų yra kur kas daugiau, nei siūlančių tautiečiams užsidirbti tėvynėje, o ir tie patys primena absurdo pjesę – daugybė nežinia kam paprastam darbui pageidaujamų reikalavimų ir viską vainikuojantis juokingas atlyginimas.
Dėl šių ir kitų priežasčių neretas studentas ar moksleivis renkasi kelią, kurio vartai atviri visiems, o ir galimybės, atrodo, kur kas didesnės tiek darbo, tiek ir mokslo atžvilgiu, o prie viso to dar turi galimybę pakeliauti po svečias šalis... Bet ar viskas iš tikrųjų yra taip paprasta ir kiek „zuikių“ vienu šūviu nušauna studentas, darbuotis vasarai išvykęs užsienin?
Imigranto kelias nuo A iki Z
Dėl įvairių asmeninių priežasčių vienas pažįstamas apsisprendė išvykti iš Lietuvos ir pabandyti įsidarbinti užsienyje. Nežinodamas nieko konkretaus, tik rankoje spausdamas popierėlį su draugų suteiktu telefono numeriu, kuriuo paskambinęs turėtų gauti šiokį tokį darbelį, jis išvyko į didingąją Angliją. Susisiekęs su kontaktiniu asmeniu buvo paskirtas dirbti laukuose, kitaip tariant – juodadarbiu imigrantu už keletą grašių, kurių dalį dar reikia atiduoti darbdaviui už suteiktą kvadratinį metrą gyvenamojo ploto.
Pastebėjęs, jog darbdavys nėra labai doras žmogus ir linkęs į darbininkų apgaudinėjimą, sakydamas, jog nėra darbo (nuo keleto dienų iki savaičių). Taip žmogus jam įsiskolina, nes nedirbdamas ir negaudamas atlyginimo negali susimokėti už nuomą, o vėliau, kai darbo jau atsiranda, jis atidirbinėja skolą. Visa tai pavirsta užburtu ratu, nes vos išsimokėjęs skolą, darbininkas būna vėl išleidžiamas „nemokamų atostogų“, tokiu būdu darbdavys užsitikrina, jog visada turės darbuotojų... Supratęs, jog pateko į šiuolaikinės vergovės sistemą, minėtasis mano pažįstamas Liudas (aut. pastaba – pašnekovų vardai pakeisti jų pačių pageidavimu) nusprendė mesti tai ir susirasti normalų darbą, tad kreipėsi į ambasadą, o vėliau ir į įdarbinimo agentūrą, kuri padėjo jam įsidarbinti nekvalifikuotu darbininku.
Tiesa, norint įgyti tam tikrą kvalifikaciją, agentūra siunčia į profesinius kursus, po kurių darbo perspektyvos prasiplečia. Taip jis dirbdamas įvairiausius darbus (fabrikuose, parduotuvėse, sargaudamas laukuose ir kt.) apkeliavo daugybę Anglijos miestų, susipažino su įdomiais ir naudingais žmonėmis ir paskatintas sugalvojo įgyvendinti seną svajonę – mokytis muzikos. Muzikos akademija, plačiai atvėrusi duris mokslui imliam Liudui suteikė visas garantijas ir galimybes mokytis. Kiekvienas studentas žino, koks yra studentiškas gyvenimas su nesibaigiančiais vakarėliais ir bastimųsi po barus iki išnaktų, tad ir mokslas, ir darbas ėmė eiti šuniui ant uodegos. Dabar Liudas pasisėmęs gyvenimiškos patirties ir įspūdžių, grįžo į tėvynę ir bando laimę susirasti darbą čia. Kaip ir dalyvaujant loterijoje, belieka palinkėti sėkmės.
Visa tiesa apie braškes
Kiti du pažįstami Martynas ir Vytenis keliavo dirbti to paties darbo – skinti sirpstančių braškių – tik į skirtingas šalis. Martynas dar būdamas paskutinių klasių moksleivis nusprendė, jog gana per vasarą dykaduoniauti, kaip tikram lietuviui reikia keliauti į jau antrąja tėvyne tapusią Airiją ir užsidirbti kalną pinigų! Taip jis, pasiėmęs kartu draugę, romantiškai iškeliavo į braškių plantacijas. Kaip ir užsiimant bet kokia veikla, svarbiausia įsivažiuoti, „pagauti sistemą“, o tada jau darbas einasi savaime.
Kaip nėra namų be dūmų, taip ir kiekvienas darbas turi savų pliusų ir minusų. Braškių rinkimo privalumas tas, kad berinkdamas gali jų prisikirsti iki soties ir niekas to nepastebės ir dar gausi už tai pinigų. Pažvelgus iš kitos pusės – braškėmis gyvas nebūsi, ilgainiui tai pabosta. Tai puikiai atspindi Martyno kiekvieną naktį sapnuoti „braškiniai“ sapnai ir neapykanta raudonai spalvai, kuri lydi netgi pabaigus darbą – raudonai nusidažiusias rankas nuplauti ne taip ir paprasta. Viskas gal ir atrodytų labai blogai, jei ne akcijos atrakcijos laisvadieniais! Sunkiai uždirbtus pinigus malonu išleisti savęs palepinimui, apsilankant bare ar nusiperkant įvairesnio maisto, nei vien pigiausia mėsa – vištiena, į kurią, kaip ir į braškes, nebesinori net pažvelgti.
Taigi, leidęs sau šiek tiek daugiau nei vien dirbti, Martynas grįžo į Lietuvą ir parsivežė ne kalną, bet pagrindiniams poreikiams patenkinti pakankamą sumą pinigų. Ne išimtis ir šiemet į Daniją vykęs Vytenis, nors jis apie braškinius sapnus neužsiminė nė puse lūpų. Daugiau nei apie darbą, jis plepėjo apie laisvalaikį praleistą su kartu vykusiais, o taip pat ir ten susirastais draugais. Linksmybės ant jūros kranto, diskotekos, nesibaigiančios kelionės į tolokai esančią parduotuvę, iš mažesnių miestelių kilusių bendradarbių įspūdžiai, sukelti kone visko, ką pamato akys ir kt. – tai yra visos istorijos pamatas. Vytenis Danijoje nesijautė nei vergaujantis, nei siekė didelių perspektyvų, tiesiog nuvyko skinti braškių, kai to daryti nereikėdavo, baidydavo varnas, t.y., saugodavo didelį lauką į kurį niekas nekeldavo kojos... Po mėnesį trukusio darbo jis grįžo tarsi iš turistinės kelionės su pluoštu pinigų ir nežino, kaip tinkamai juos išleisti.
Ar rinktis darbą užsienyje, ar ne, spręsti tik Jums. Taip pat tik nuo Jūsų pačių priklauso, ar lenksite nugarą kaip vergai, ar įsisuksite į kažką „švaresnio“ ir perspektyvesnio. Svarbiausia tinkamai atsirinkti ir išsiaiškinti net pačias menkiausias su darbu ir gyvenimu svečioje šalyje susijusias detales, nes neretas atvejis, jog darbdaviai apgaudinėja atvykėlius. Atsarga gėdos nedaro, taigi geriau išsiaiškinti viską iš anksto, negu nuvykus dirbti, po to likti ir be darbo, ir be gyvenamosios vietos, ir apskritai be nieko. Sėkmės ir nusprendusiems keliauti, taip pat nemažiau sėkmės ir pasiryžusiems rasti darbą Lietuvoje!
Agnė Valužytė
