Sūrio skirstymo būdų yra beveik tiek pat, kiek jo rūšių: pagal brandinimo trukmę, struktūrą, gamybos būdą, riebumą, pieno rūšį ar gaminimo regioną; taip pat gali būti skirstomi į baltus varškės sūrius, kreminius, pusiau minkštus, kietus, pelėsinius ir brandintus sūrius.
Mažai brandinami, balti varškės sūriai – mozzarella, feta, chèvre, rikota, valgomi švieži, yra švelnaus skonio, minkšti ir neilgai išsilaiko – iki kelių parų. Kietesnės struktūros, pusiau minkšti arba kieti, ilgiau brandinti sūriai – čederis, gouda, Ementalis, Parmezanas. Jie gali būti brandinami mėnesius ar metus, kol pasiekia reikiamą lygį.
Labai tinka karštiems sumuštiniams ar picai, užbarstyti ant makaronų ar kitų patiekalų. Sūrių gamybos metu ant jo gali būti leidžiama augti pelėsiui, žinomiausi balti pelėsiniai sūriai – Bri ir Kamamberas, mėlynieji – Rokforo, Gorgonzolos, Stiltono sūriai. Pelėsiniai sūriai yra minkšti, kreminės struktūros, aštroko skonio.
Sūris gali būti mirkomas sūryme (kartais pridedant alaus, vyno, brendžio ir prieskonių) – Limburger, Munster. Varškės sūriai gali būti rūkomi ar džiovinami, tada jie sukietėja ir pailgėja jų laikymo trukmė. Sūris ir šiaip yra riebokas produktas; o jei pridedama grietinės, jų riebumas gali siekti iki 75 proc.
Dažniausiai sūriams naudojamas karvės pienas, žinomiausi ožkos pieno sūriai yra feta ir chèvre, mozzarella gali būti gaminama iš buivolų pieno, pecorino sūris gaminamas iš avių, o štai Švedijoje yra sūrių, gaminamų iš briedžių pieno. Daugelis sūrių žinomi pagal regiono ar vietovės, kur jie buvo pradėti gaminti, pavadinimą, dažnai jiems taikoma kilmės apsaugos taisyklė.
Kaip pavyzdžius, galima paminėti Kamambero sūrį, pradėtą gaminti Prancūzijos kaimelyje Camemebert, Bri, nuo senovės gaminamą Brie miestelyje netoli Paryžiaus, Rokforą, pradėtą gaminti Roquefort-sur-Soulzon Prancūzijoje, Gorgonzolą - Gorgonzolos miestelyje netoli Milano, Parmezaną, gaminamas tik tam tikroje Šiaurės Italijos teritorijoje, Ementalį – Šveicarijos Ementalio miestelyje.
Sūris naudingas sveikatai, kaip produktas, turintis daug kalcio, baltymų ir fosforo, pavyzdžiui 30 gramų čederio sūrio yra tiek pat baltymų, kiek 200 gramų pieno. Sūryje yra A ir B grupių vitaminų, mikroelementų. Sūris naudingas dantims, žadina apetitą, gerina virškinimą, suvalgius gabalėlį prieš miegą – padeda nuo nemigos, o fetos sūryje mokslininkai atrado natūralių antibiotikų.
Sūryje yra aminorūgštis triptofanas, organizme suskaidomas į geros nuotaikos hormoną seratoniną ir biologinį laikrodį reguliuojantį melatoniną. Sūrio nereikėtų valgyti per dažnai ir per daug, ypač riebaus, o vaikams jo nereikėtų duoti iki 1,5 metų, geriausiai jiems tinka neriebus varškės sūris.
Sūryje taip pat yra kazeino, kurio perdozavimas gali sukelti vaikų elgesio sutrikimus, o ilgai brandintuose sūriuose gali būti daug histamino ir tiramino, kai kuriems žmonėms galinčių sukelti į alergiją panašią reakciją. Tiesa, laktozės netoleruojantiems naudinga žinoti, kad brandintuose sūriuose išlieka tik apie 5% piene buvusios laktozės o ilgai brandintuose jos gali visai nebebūti.
Sūris vartojamas daugelyje patiekalų, kaip pagrindinė ar viena iš sudedamųjų dalių – sumuštiniams, picoms, apkepams, pyragams, fondiu, sriuboms, bei kaip užkanda prie vyno. Pagal nerašytą taisyklę, prie vyno patiekiamas nelyginis sūrių skaičius. Bri, Rokforo, Parmezano sūriai tinka prie raudonų vynų, čederis – prie šampano, Stiltono ir kiti kieti aštrūs sūriai – prie balto vyno.
