„O dar nemirė?“
Šį pasaulį Eteris išvydo nekvėpuodamas. Tuo metu medikai Vikos paklausė – ar gaivinti – o ji kartu su vyru aiškiai pasakė, kad gaivinimas reikalingas.
Kol vaikelis buvo medikų rankose, gydytojai tėvams pasiūlė atsisveikinti su kūdikėliu – jie paliko mamą ir Eterį, o Vika širdyje pajuto, kad kol kas mažylis šeimoje dar pabus.
„Ir iš tikrųjų jis pradėjo atsigauti. Po poros valandų atėjo gydytoja ir pasakė: „O dar nemirė?“ Tuo metu tai nuskambėjo labai keistai. Dabar jau medikai taip tikrai nebekalba, bet tada buvo kitaip.
Kadangi jo būklė stabilizavosi, mus perkėlė į intensyvios terapijos skyrių. Mane taip pat perkėlė ten, kad galėčiau būti šalia visą parą.
Aš jaučiausi labai stipriame ryšyje su Eteriu. Turėjau vidinį jausmą, kad jam viskas bus gerai tiek, kiek gali būti“, – dalijosi Vika.
Nors niekas netikėjo Eteriu ir jo galimybe kovoti už savo gyvybę, vis tik berniukas stiprėjo tiek, kiek galėjo. Jį Vika netgi pati maitino, tiesa, su pagalba.
Vika dalijosi, kad tai buvo savotiškas stebuklas, nes įprastai vaikai, turintys Edwardso sindromą, miršta dar gimdoje, o jeigu ne – gimdymo metu. O Eteris pamažu sulaukė pirmosios savaitės ir pirmojo mėnesio, kiekvieną dieną su juo tėvai priėmė kaip dovaną.
„Praėjus maždaug mėnesiui po gimimo, išvykome namo. Kiek prisimenu, gydytojai sakė, kad bent jau jų praktikoje mes buvome pirmieji, kuriems pavyko iš ligoninės išvykti su Edwardso sindromą turinčiu kūdikiu.
Eteris gimė balandžio 25 dieną, o namo grįžome gegužės pabaigoje. Aš dar net spėjau darže ravėti, tvarkytis, gyventi įprastą gyvenimą, tačiau po mėnesio pradėjome matyti, kad jam darosi vis sunkiau.
Jis taip ir nepriaugo svorio. Iš ligoninės išvyko sverdamas apie 2,6 kilogramo ir tas svoris praktiškai nebekito. Širdelė tiesiog neleido organizmui augti.
Reikėjo padėti jam tuštintis, bet daugiau rimtų išorinių sindromo požymių jis neturėjo. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tokie vaikai gimsta labai deformuoti, bet pas mus taip nebuvo. Jis tiesiog buvo labai mažas berniukas“, – prisiminė Vika.
Sukakus maždaug dviem mėnesiams pašnekovė pradėjo pastebėti, kad Eteris nuolatos kenčia skausmus, o jo organizmui tampa vis sunkiau prisitaikyti prie augimo. Visą tą laiką ji praleido jį laikydama ant rankų.
Mama pasakojo, kad tuo metu jautė, jog taip vaikeliui mažiau skauda, tačiau nors kovojo su skausmais, Eteris vis tiek dar gyveno.
„Mes važiuodavome į miestą, lankydavome artimuosius. Didžiausia mūsų kelionė buvo į Nidą. Ten visi kartu praleidome laiką.
Man labai norėjosi, kad jis pamatytų gražiausias Lietuvos vietas. Kad ir kiek jam buvo lemta būti šiame pasaulyje, norėjau, kad tas laikas būtų pilnas gyvenimo. Toks jis ir buvo“, – dalijosi mama.
Eteris mirė mamai ant rankų
Vika pasakojo, kad vaikeliui sulaukus maždaug 2 mėnesių, ji jau nebegalėjo jo maitinti pati. Mama sakė, kad turbūt dėl streso ir išgyvenimų visas pienas pradingo, tad vaikelį jie maitino mišinuku.
Pašnekovė dalijosi, kad tuo metu ji jautė poreikį apsivalyti – kurį laiką badauti. Pasak jos, tai buvo sąmoningas sprendimas, kurio poveikiu ji buvo domėjusi jau anksčiau.
„Kai baigiau badavimą ir pradėjau vėl normaliai valgyti, praėjo vos kelios dienos ir tada Eteris išėjo. Iki šiol prisimenu tą jausmą – buvau labai rami, labai skaidri viduje. Tarsi kažkam pasiruošusi.
Tą rytą pabudau ir pirmiausia nustebau, kad buvau beveik visą naktį išmiegojusi. Iki tol jis nuolat mane žadindavo – reikėdavo maitinti, paimti ant rankų.
Pažiūrėjau ir supratau, kad jis seniai nevalgė. Bandžiau paruošti mišinį, pamaitinti, bet mačiau, kad jis nebenori ir tada labai aiškiai pajutau – jau paskutinės mūsų akimirkos.
Paskambinau vyrui, pasakiau, kad grįžtų namo pietų, bet manau, jis suprato, kad ne dėl pietų jam skambinu.
Kol stovėjau viena namuose su Eteriu ant rankų labai aiškiai jutau, kaip jis įkvepia paskutinius savo įkvėpimus. Būtent tuo metu vyras jau lipo laiptais į antrą aukštą.
Iki šiol prisimenu tą akimirką, kai jis uždėjo koją ant paskutinio laiptelio, o Eterio širdis suplakė paskutinį kartą. Aš tiesiog pažiūrėjau į vyrą ir pasakiau: „Viskas... Iškeliavo“, – pasakojo Vika.
Pašnekovė neslėpė, kad skausmas, kurį ji juto tuo metu, buvo turbūt didžiausias, kokį žmogus gali patirti. Ji pasakojo, kad neilgai trukus paskambino medikams, pranešė, kad vaikelis mirė.
Atvykus pagalbai, medikai konstatavo mirtį ir, Vikos nuostabai, vaiko kūnelį paliko su tėvais namuose, o mama su tėčiu turėjo vykti susitvarkyti dokumentų, išsiimti mirties liudijimo.
„Emociškai tai labai stiprus etapas. Vienu metu išgyveni didžiulį šoką, o kartu gyvenimas nesustoja. Atsimenu, kad vaikai grįžo iš mokyklos ir darželio ir reikėjo jiems pasakyti, kad brolis mirė.
Vyresnioji dukra jau suprato, kas yra mirtis, o sūnus buvo dar visai mažas. Kai pasakėme, kad brolis mirė, jis nesuprato, ką tai reiškia.
Reikėjo paaiškinti paprastai – kad brolis nebeužaugs, su juo nebežais, nespardys kamuolio, kad jo kūno greitai nebebus ir tik tada jis pradėjo suvokti“, – skaudžiomis akimirkomis dalijosi ji.
Visai šeimai kartu susirinkus prie stalo vyko vidinis atsisveikinimas – ašaros, pokalbiai ir buvimas kartu. Vika pasakojo, kad po to vaikai išėjo į kiemą žaisti, ji ėmė tvarkyti namus, o vyras pradėjo rūpintis Eterio karsteliu.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
