27-erių kėdainiškė neslepia, kad vos pradėjus dirbti sulaukdavo ir keistų žvilgsnių, ir kolegų pasimetimo, šiandien smalsuoliai vis dar atsisuka pasižiūrėti, tačiau ne iš piktos valios – Lietuvoje ne tiek daug moterų galima išvysti vairuojančias sunkvežimius.
Keisti profesiją pastūmėjo trauma
Pati L. Dzigienė pasakoja susidomėjusi šia profesija gerokai anksčiau. Vos baigusi mokyklą, profesinėje mokykloje ji mokėsi tarptautinio pervežimo vairuotojo-ekspeditoriaus specialybę.
„Bet sunkvežimio teisių tuomet taip ir neišsilaikiau. Tačiau prabėgus maždaug 8 metams po mokslų pabaigos sumąsčiau, kad gal, vis dėlto, noriu dirbti sunkvežimio vairuotoja ir pradėjau laikytis teises“, – šypteli pašnekovė.
Prieš tai ji dirbo daugybėje kitų sričių, teko pasidarbuoti ir logistikoje, ir kituose darbuose. Vis tik, keisti profesiją pastūmėjo patirta trauma:
„Patyriau darbinę traumą, susižeidžiau, buvau biuletenyje, kreipiau į Užimtumo tarnybą. Pradžioje galvojau eiti mokytis ir dirbti apskaitoje, bet gavosi taip, kad Užimtumo tarnyba apmokėjo mokslus, tad ėjau keltis klasifikaciją, išsilaikiau teises ir pradėjau dirbti.“
Vis tik, Lina – ne pirmasis žmogus savo šeimoje, užimantis šias pareigas. Ilgus metus tolimųjų reisų vairuotoju dirba jos tėtis, tad ir matytas pavyzdys turėjo įtakos pasirinkimui.
„Tai, turbūt, prisidėjo prie sprendimo, nes mes daug kalbėdavome šia tema. Dabar jau bendraujame kaip kolegos, nesvarbu, kad stažas skirias. Sužinojęs, kad laikausi teises, tėtis labai džiaugėsi, kaip sakau, nosis į viršų užsirietė, kolegoms jau buvo pasigyręs, kai dar net nedirbau“, – šypsosi L. Dzigienė.
Kiti šeimos nariai iš pradžių abejingai žiūrėjo į tokį sprendimą, tačiau greitai visi suprato, kad kitaip nebus:
„Pradžioje, sakyčiau, visiems buvo lengvas šokas, manęs klausė: „Kodėl?“. Bet šeima mane pažįsta, žinojo, kad man patinka iššūkiai, aš mėgstu daugiau vyrišką darbą, kur yra daugiau sunkumų. Jie suprato, kad kitaip nebus, aš noriu ir tai padarysiu.“
Darbas naktimis nebaugina
Paklausta, kiek laiko užtruko visas procesas nuo pat minutės, kai pradėjo laikytis sunkvežimio vairuotojos teises, iki tol, kol įsidarbino, ji skaičiuoja, kad viskas užtruko maždaug 5 mėnesius. Keturis iš jų Lina lankė kursus, mokymus, važinėjo su instruktoriumi, kol galiausiai išsilaikė teises, o dar per mėnesį rado ir naują darbą, kuriame greitai prisitaikė.
„Aišku, kai įsidarbinau į įmonę, manęs vienos nepaleido, nes praktikos ir patirties visiškai neturėjau. Mane kaip mokinę, sodino prie ilgai dirbančio vairuotojo, kuris supranta savo darbą, kad mane apmokintų. Užteko savaitės, kad išmokčiau, kas ir kaip ir galėčiau važiuoti viena.
Kol pati apšilau, supratau, kaip reikia dirbti, važiuoti ir kitas smulkmenas, užtruko 2-3 savaites – tada pilnai persilaužiau“, – pasakojo ji.
Linos darbo diena atrodo kiek kitaip, nei daugelio įprastų žmonių – dienomis ji ilsisi, o naktį leidžiasi į kelią. Kaip pati sako, jau priprato ir nei sunkumų, nei iššūkių dėl to nekyla, veikiau priešingai, taip dirbti gal net lengviau:
„Žinoma, dieną ne toks poilsis, kaip naktį, bet viskas įmanoma. Laikrodukas persiverčia ir pripranti. Aišku, viskas kiek kitaip, bet sunku nupasakoti – tikriausiai, reikia pačiam padirbti, kad suprastum tokį dalyką.
Kitiems geriau dirbti dieną, man kol kas gerai dirbti ir naktį, nes mažesnis eismas, mažiau kliūčių. Aišku, aš važiuoju vieną ir tą patį reisą, pas mane niekas per daug nesikeičia, kiekvieną vakarą darau tą patį, bet niekad nežinai, kas gali nutikti – sugesti, sulūžti, juk kelyje esi ne vienas.“
Dirbti užsienyje nevilioja net didesnė alga
Daugiausiai laiko, ko gero, užtruko priprasti prie didelės transporto priemonės gabaritų. L. Dzigienė vairuoja sunkvežimį su puspriekabe, tad viskas kiek kitaip – reikia mokėti parkuotis, stumtis atbulomis, privažiuoti prie rampos. Tad ir smagių nuotykių Linai netrūko.
„Pačioje pradžioje, kai pradėjau važiuoti viena, buvo visokių incidentų – juokiuosi, kad viskas turėjo sukristi man. Tai šaldytuvo priekaboje kuras pasibaigė, reikėjo važiuoti piltis ir nebuvo aišku, ar užsikurs, buvo ratą nuleidę, pakrovime išlaužė duris... Buvo situacijų, kurios tikrai nemalonios, bet viskas puikiai išsisprendė, kolegos nepaliko nelaimėje, pagelbėjo“, – šypteli ji.
Ir kelyje, jei tik kas nutiktų, Lina visada turėtų, kas jai padeda, mat važiuoja ne viena – po kurio laiko nuo jos darbo pradžios, iš kitos bazės išvažiuoja dar du sunkvežimiai, tad jokios situacijos nebaisios. Nors vieno dalyko ji sako bijanti iki šiol, kad priešais kelyje neiššoktų laukinis gyvūnas, kurių Lietuvoje netrūksta.
Viso pokalbio metu L. Dzigienė akcentuoja, kad dirba Lietuvoje ir nė nenorėtų važiuoti į tolimuosius reisus. Juk taip gali kiekvieną dieną sugrįžti į savus namus, nereikia išvykti ilgam laikui, nors atlyginimai Lietuvoje mažesni, nei dirbant užsienyje.
„Mano tėtis, kuris dirba užsienyje, galiu drąsiai sakyti, kad uždirba dvigubai daugiau, nei aš. Išvažiavęs į savaitės trukmės vadinamą kadenciją, jis gyvena vilkike, o aš, kad ir uždirbu mažiau, bet kiekvieną dieną grįžtu namo, miegu savo lovoje, turiu savo dušą, galiu leisti laika su šeima.
Aišku, atlyginimai skiriasi. Bet aš pati, asmeniškai, nenoriu važiuoti į užsienį, man gerai ir Lietuvoje, nors tikrai gavau pasiūlymų tiek iš tėčio, tiek ir kitų darbdavių, dirbti užsienyje. Bet aš noriu važiuoti Lietuvoje, nesvarbu, atlyginimas didesnis ar mažesnis, namai yra namai“, – tvirtai sako Lina.
Sulaukdavo keistų žvilgsnių
Ji tikina, kad kalbos, jog Lietuvoje mokamos mažos algos, išties yra mitas – išgyventi tikrai įmanoma, tad jei tik yra noro dirbti tokį darbą, verta jo imtis. Juolab, kad čia pamatyti moterį už sunkvežimio vairo vis dar gan neįprasta, nes daugelis jų, išsilaikę teises, iškeliauja dirbti į užsienį.
Dažnai trukdžiu siekti savo svajonių tampa ir mąstymas, o ką gi pasakys kolegos, juk sunkvežimius vis dar dažniausiai vairuoja vyrai – jų šioje srityje daugiausiai.
„Esu atkreipusi dėmesį į vyrų reakcijas pradžioje, kai pradėjau dirbti, atvažiuodavau tiek į pasikrovimą, tiek ir išsikrovimą, visiems buvo keista, kaip čia jauna moteris sėdi sunkvežimyje? Pradžioje visiems buvo labai keista, bet laikui bėgant visi apsiprato, jiems tai nebėra keistenybė.
Bet negaliu sakyti, kad jie būtų labai susireikšminę, nebent tarpusavyje kažką pasišneka. Aš replikų nesulaukiu ir negirdžiu, kad kaip čia važiuoji, ko čia važiuoji ir kodėl čia dirbi“, – patikina L. Dzigienė.
Ir kitas moteris, kurios galbūt nori pradėti dirbti tokį darbą, tačiau neišdrįsta ar prisibijo, ji ragina nedvejoti – jei yra tvirtas apsisprendimas, kad nori dirbti būtent tai, niekas negali sutrukdyti siekti savo svajonių.
„Kaip sakau, nereikia kreipti dėmesio, kas, kur, ką šneka ir ką sako, turi eiti savo tikslo link, nebijoti ir būti rimtai apsisprendusiai, ar tikrai to nori, o ką kiti šnekės – visada visi šneka, bet niekas nieko nedaro. Tai yra pačios pasirinkimas“, – padrąsinančiai sako pašnekovė.
