Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Prieš dvidešimt metų „Panevėžio balso“ aprašyta šviesaus atminimo žolininkė Eugenija Šimkūnaitė jau nebevaikšto šios Žemės keliais. Šiandienos savaitraščio viešnia didžiulį autoritetą pelniusi nūdienos žolininkė Jadvyga Balvočiūtė.
1993 metų balandį į Panevėžį buvo atvykusi garsi žolininkė Eugenija Šimkūnaitė. „Ilgiau kaip dvi valandas profesorė atsakinėjo į įvairiausius panevėžiečių, dalyvavusių susitikime su viešnia „Ekrano“ kultūros rūmuose, klausimus. Jūsų dėmesiui pateikiame įdomiausius susitikimo fragmentus“, – rašė prieš dvi dešimtis metų „Panevėžio balsas“.
Prašo patarimų
„Eugeniją Šimkūnaitę žino visi. Sunku būtų paneigti, jog ji – viena iškiliausių asmenybių tarp Lietuvos moterų.
Be didelio žinių apie augalijos pasaulį bagažo, supratimo, ką ir nuo ko tinka vartoti bet kokios ligos atveju, E. Šimkūnaitė turi tvirtą charakterį, kuris gal labiausiai ir traukia žmones prie jos. „Žiniuonę“, „burtininkę“ pasiekia daugybė patarimų ieškančių interesantų, kurie tikisi rasti išeitį.Ir taip jau daugel metų“, – rašyta dienraštyje.
Tuomet į kultūros rūmus susirinkę panevėžiečiai taip pat apipylė E. Šimkūnaitę klausimais. Į juos profesorė atsakinėjo tiksliai, aiškiai, be jokių bandymų pagražinti.
Panevėžietis klausė: „Nuo didelio išgąsčio atsirado epilepsija. Ką daryti?“ ir išgirdo atsakymą: „Nesąmonė.
Kiekvienas žmogus per gyvenimą turi išsigąsti 10–20 kartų ir niekada nesusirgs nuo to epilepsija. Nepraleiskite progos pasitikrinti, ar nėra smegenyse ko blogesnio.“
„Kaip žiūrite į įvairių ligų gydymą žmogaus šlapimu?“ „Žiūrėti galima... Bet šlapimas „išsineša“ iš organizmo daugybę kenksmingų medžiagų, bakterijų, todėl geriant jį galima užsikrėsti visomis ligomis, kokios tik yra.“
Į klausimą, ką daryti, kai kamuoja ataugos, viešnia atsakė: „O koks gi velnias kaltas, kad turit ataugų? Pirma priežastis – netinkama avalynė. Atsiminkite, jog batų kulnas turi būti dviejų centimetrų aukščio.“
Ataugų kamuojamiems žmonėms E. Šimkūnaitė sakė: „Yra „maldelė“ prieš ataugas: nevalgyk grybų, nevirto medaus, svogūnų, česnakų, rūgštynių, rabarbarų, neprinokusių agrastų, granatų!“
Dar vienas klausytojo pasiteiravimas: „Manoma, kad neblogai ataugas gydyti tinka česnakų antpilas“. Ir staigus atsakymas: „Česnakų antpilas geriausiai tinka žiurkėms iš namų varyt.“
Stebukladario česnako nevertino
Perskaičiusi „Panevėžio balse“ tokį atsakymą, žinoma žolininkė Jadvyga Balvočiūtė prisiminė, kad E.
Šimkūnaitė iš tikrųjų nelabai vertino nei svogūnus, nei česnakus, nors daugelio žinovų nuomonė su jos šiuo klausimu nesutampa.
„Ji kurį laiką gyveno Vidurinėje Azijoje ir ten tiektas maistas su gausybe šių prieskonių visiškai atstūmė ir nuo česnakų, ir nuo svogūnų.
Jos požiūris būtent toks ir buvo šių augalų atžvilgiu“, – sako J. Balvočiūtė.
E. Šimkūnaitę domino Vidurinės Azijos vaistiniai augalai, gamta ir žmonės, tad ji kurį laiką gyveno ir dirbo Kazachstane, buvo vaistinių augalų ūkio „Darmina“ direktorė.
Grįžusi į Lietuvą dirbo Farmacijos valdyboje, o vėliau vaistažolių skyriaus viršininke.
Vilniaus universitete E. Šimkūnaitė apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“. Tai pirmoji ir turbūt vienintelė disertacija, kurioje nagrinėjami Lietuvos vaistinių augalų ištekliai.
E. Šimkūnaitė turėjo didžiulį autoritetą, nuolat buvo dėmesio centre.
Siuntė receptūras
Dabar savo gebėjimais ir autoritetu garsiajai pirmtakei nenusileidžia žolininkė J. Balvočiūtė.
Ji nuo vaikystės taip pat žavėjosi augalais, iš savo senelės gavo pirmųjų liaudies medicinos žinių. O baigusi vidurinę mokyklą pasuko farmacininkės keliu – baigė Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą ir įgijo provizoriaus specialybę. Ji turi aukščiausią provizoriaus farmakognosto kvalifikacinę kategoriją.
Daug metų vadovavo Botanikos sodo sėklų mainams, dvejus metus rūpinosi Floros skyriaus ekspozicijomis, dėstė botaniką Kauno medicinos mokykloje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę grįžo į tėviškę ir Viekšniuose įkūrė individualiąją įmonę – vaistinę „Jadvygos žolės“.
J. Balvočiūtė nuo savo mokslinės veiklos pradžios yra paskelbusi dešimtis mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių.
Remdamasi savo žiniomis ir patirtimi J. Balvočiūtė pradėjusi veiklą ruošė vaistažolių mišinių receptūras, tinkamas įvairiems negalavimams. Sudariusi kai kurias konsultavosi ir su garsiąja E. Šimkūnaite, prašė jos įvertinimo.
Su vaistažolėmis – atsargiai
E. Šimkūnaitė galėjo atsakyti į bet kokį su gamta, augalais, vaistažolėmis susijusį klausimą. Tačiau visada pabrėždavo tą patį, ką sakė ir anuomet susitikime su panevėžiečiais: „Atminkite, kad nėra nė vieno augalo, kuris neturėtų kokio nors netinkamumo!“
„Manote, jog liepžiedis – toks jau nekaltas ir tinka visiems? Ne. Yra du žmogaus gyvenimo laikotarpiai, kada liepžiedžius vartoti griežtai draudžiama. Tai brendimo metas ir klimaksas“, – sakė E. Šimkūnaitė.
„Jonažolė – vaistas nuo šimto ligų“, – pasakymas, tikiu, žinomas. Bet tai ne kas kita, kaip žurnalistinis išsigalvojimas. Ir tuos, kurie patarinėja gydytis vaistažole nuo visų ligų, galite siųsti kokiais tik norit adresais ir nė vienas jų nebus per prastas. Klimato užterštumas pakeitė jonažolės gydomąsias savybes, todėl dabar ji tinka tik nuo anginos, dar – praguloms skalauti.
Jonažolė kelia kraujospūdį, kietina vidurius. O ar tai ne daugelio žmonių pagrindiniai nusiskundimai?“ – tai irgi E. Šimkūnaitės žodžiai.
Apie tai, kad su vaistažolėmis reikia elgtis atsargiai, nevartoti, nežinant jų galių, per daug, visadapabrėžia ir J. Balvočiūtė. „Net tokio nekalto augalo, kaip mėta, arbata piktnaudžiauti nereikėtų“, – perspėja ji.
Žvalumo paslaptis
Prieš dvidešimt metų E. Šimkūnaitė panevėžiečiams savo žvalumo paslaptis aiškino taip: „...>Anksti pradėjau dirbti sunkius fizinius darbus. Į kiekvieną klausimą turėjau atsakyti ne „taip“ ar „ne“, o išsamiai. Išaugau nesilaikydama jokių pasninkų. Tėvas mano buvo „vyturys“, motina – „pelėda“. Šeimoje augau viena, tai su mamyte guldavau, o su tėveliu keldavau. Jam, kaip vaistininkui, reikėjo pagalbininkės renkant žoleles ir kt.
Šitaip įpratau miegoti keturias valandas per parą....Šiaip, kaip kiekvienam normaliam gamtininkui, 40 kilometrų per viržyną – įprastas dienos kelias.“
Daug pagiriamųjų žodžių profesorė skyrė dilgėlei: „Dilgėlė! Anglai joms stato šiltnamius, danai, belgai, olandai žino daugiau kaip 200 patiekalų, kuriuose būtinos dilgėlės. Mat visais kulinariniais atvejais dilgėlėje esantis vitaminas C lieka aktyvus! Nelinkiu, kad jūsų sodai virstų dilgėlynais, bet surasti darže nedidelį plotelį dilgėlėms privalo kiekviena šeimininkė.“
69 metų J. Balvočiūtė sako, kad žvalumo ir gausybei darbų reikalingos energijos niekada nepritrūkstama, jeigu žmogus turi idėją, visada žino, ko siekia ir ko nori pasiekti. Tik einantieji gali įveikti kelią.
Sveikatai labai svarbu aktyvus gyvenimo būdas, judėjimas. „Dabar pasijutau per mažai judanti, reikės tvarkyti dienotvarkę“, – sako daug laiko konsultacijoms, bendravimui su pacientais skirianti moteris. J. Balvočiūtę aplanko šimtai žmonių, visiems reikia jos patarimų.
Šiuo metu žolininkė kuria naujus receptus – žmonių pageidaujamą vaistažolių mišinį, padedantį atsikratyti jaunatviškų spuogų, taip pat arbatą, tinkančią daryti pavilgus pavargusioms akims.
Dilgėlei ir kitiems pirmiesiems pavasario augalams – garšvai, kiaulpienei, jauniems erškėčio, vyšnių lapeliams, petražolėms ir kitiems – J. Balvočiūtė taip pat negaili gerų žodžių ir pataria šiuo metu būtinai jų įpjaustyti į salotas.
