Uošvio klausimas prie Kalėdų stalo išmušė Jovitą iš vėžių: „Net kąsnis burnoje užstrigo“

Aplamai man atrodo, kad mums, lietuviams, vis dar trūksta supratimo, apie ką etiška kalbėti susėdus prie stalo, o apie ką geriau net neprabilti. Žinau, kad daugeliui politika yra ta tabu tema prie bendro stalo, bet kodėl vis dar taip dažnai aptarinėjam pinigus?

TAIP PAT SKAITYKITE:

Mama už Kalėdų vakarienę iš savo vaikų ima po 250 eurų: „Jei nepatinka, gali eiti kitur“

To, ką pamatė draugų vestuvėse, šiaulietė nepamirš ilgai: „Kiaulės kokių reta“

Išgirdusi, ką sako pavežėjas, vilnietė negalėjo patikėti savo ausimis: tokių žodžių nesitikėjo

„Net kąsnis burnoje užstrigo“

Šie metai mums su vyru išskirtiniai – pirmą kartą žiemos šventes švenčiame ne pas tėvus, o mūsų bute. Man tai tikras svajonės išsipildymas, visada svajojau apie namus, į kuriuos visi galėtų sugūžėti Kalėdoms – nuostabus jausmas.

Pirmą kartą mums patiems teko atsakomybė rūpintis maistu, padengti stalą – darbo daug, bet tokia atsakomybė maloni. Stengėmės apgalvoti viską iki smulkiausių detalių, kad visiems susėdus prie stalo būtų ir skanu, ir bendrai malonu būti kartu.

Mes su vyru, mano šeima, jo šeima – tikrai kalbų netrūko niekam. Smagus šurmulys, juokas – tiesiog idiliškas vaizdas, kol vyro tėvas, mano uošvis, nė iš šio, nė iš to tiesiog šovė klausimą, ar mano vyras neplanuoja daugiau pinigų uždirbti, nes jo alga mažoka, o čia ir namus išlaikyti, ir apie šeimos pagausėjimą jau laikas galvoti.

Man tiesiog net kąsnis burnoje užstrigo, viduje viskas sukilo... Ar laikas ir vieta klausti tokių dalykų? Ir išvis, koks skirtumas, kiek jis uždirba, uždirbs ateityje? Kaip ten sakoma, visų pinigų neuždirbsi, gyvenam normaliai, galim sau tikrai daug ką leisti, nereikia dėti cento prie cento, kad išgyventume.

Žinau, sakysit, ko man čia kištis ir kalbėti apie tai, bet mačiau, kaip nepatogiai pasijuto vyras. Gerai, kad jis „linksmų plaučių“ žmogus, tai nuleido viską juokais ir meistriškai pakeitė temą. Atrodo, norėtųsi galvoti apie tai, kaip smagiai praėjo šventės, kaip buvo gera, bet galvoje dabar sukasi tik tas uošvio užduotas klausimas.

Emocijos dar „karštos“, tikiu, kad prabėgs kiek laiko ir viskas pasimirš, bet norėjau tuo pasidalinti – ir paleisti šiek tiek tų susikaupusių emocijų, ir kaip pamoką, kad išmokim atsirinkti, ką ir kada kalbam.

Kaip ten sako, žodis – ne žvirblis, o šventinis bendras šeimos stalas lai lieka juokui ir džiaugsmingiems pasakojimams, ne kalboms apie pinigus, politiką ar kitus „nešventiškus“ reikalus.

Autorė: skaitytoja Jovita