Šios upės nepamatysi. Žemės paviršiuje jos nėra ir ji nečiurlena taip smagiai, kaip mūsų Nemunas ar Neris. Ji neteka taip ramiai, kaip Brazilijos Amazonė, nors yra šalia jos. Ji pernelyg lėta, kad ją galėtume vadinti upe. Ir vis tik Hamsa yra upė. Ji teka Brazilijoje, kur susikaupę 13 proc. mūsų Žemės gėlo vandens atsargų, ji teka po žeme, po Amazone – viena iš dviejų ilgiausių upių mūsų Žemėje. Bet ar tai tikrai upė?
Atradimas
Hamsą upę mokslininkai atrado tyrinėdami požemines sroves, esančias po Amazone. Ši upė teka korėtu dirvožemiu, keturių kilometrų gylyje, o jos srovės greitis yra keliolika ar keliasdešimt metrų per metus. Mokslininkų manymu, upės vanduo yra labai sūrus – jame labai daug įvairių ištirpusių druskų. Atrastoji upė teka lygiagrečiai Amazonės upei, o Hamsa ji pavadinta pagerbiant indų mokslininką Vallya Mannathal Hamza, kuris daugiau kaip 45 metus tyrinėjo Amazonę ir daug prisidėjo prie darbų, padėjusių atrasti požeminę upę.
Upę mokslininkai atrado atlikę temperatūrų matavimus 241 giliame gręžinyje, kuriuos 1970–1980 metais išgręžė Brazilijos naftos kompanija „Petrobras“. Ji ieškojo naftos, bet nerado, todėl gręžinius perleido mokslininkams, o šie atrado tekantį vandenį.
Skirtumai
Abi upės – tiek Amazonė, tiek požeminė Hamza – teka viena kryptimi, bet jos nėra panašios. Amazonės plotis pagal vietą gali būti įvairus. Kartais jos krantus skiria 1 km, o kartais – net 100. Požeminė Hamsa yra kur kas platesnė nei Amazonė – jos plotis svyruoja nuo 200 iki 400 km. Nepaisant pločio, požeminė Hamsa upė, tekėdamas vos keliolikos metrų per metus greičiu, neša kur kas mažiau vandens: Amazonės debitas – 133 000 m³ per sekundę, o Hamzos upės – 3 000 m³ per sekundę. Amazonės srovės greitis 0,1–2 m per sekundę, o Hamzos – 10–100 m per metus.
Klaidingos interpretacijos
Atradus Hamzos upę pasirodė publikacijos, kad Amazonė turi upę dvynę, kuri kartoja Amazonės vagą ir teka po žemė. „Tai ne tiesa“, – teigė mokslininkai, taip pat ir Vallya Mannathal Hamza. Tai, kas buvo atrasta po žeme 2–4 km gylyje, gali būti visai ne upės, o milžiniškas povandeninis vandens rezervuaras su sūriu vandeniu, kuris po truputį juda. Mokslininkų teigimu, žurnalistai neteisingai interpretavo jų pateiktą informaciją, todėl atsirado publikacijos apie upę, Amazonės dvynę.
Vallya Hamza teigimu, tiesa, kad labai giliai po Amazonės upe yra požeminis vandens telkinys, kurio ilgis 6 000 km, tačiau pernelyg drąsu ji vadinti upe, be to, mokslininkai dar nežino, ar šis vandens telkinys turi kokį nors ryšį su Atlanto vandenynu. „Žodis „upė“, kalbant apie mūsų atradimą, neturėtų būti minimas“, – teigia Vallya Hamza. Mokslininkas taip pat pasakoja, kad Amazonės upės apylinkių dirvožemio analizė leido daryti išvadą, kad šios upės vanduo pro gana korėtą dirvožemį po truputį sunkiasi žemyn, o kažkur labai giliai, maždaug 2–4 km gylyje, jis kaupiasi, nes dar žemiau esti vandens nepraleidžiantis gruntas. Taigi Žemė atima iš mūsų gėlą Amazonės vandenį, prisotina jį dirvožemyje esančiomis druskomis ir kaupia kelių kilometrų gylyje. Mokslininkai beveik įsitikinę, kad kitaip nei Amazonė, kuri įteka į Atlanto vandenyną, povandeninė Hamza su vandenynu ryšio neturi.
Tačiau mokslininkai nepaneigia, kad po Amazone atrastame povandeniniame vandens telkinyje vanduo juda, kad tam tikrose vietose yra užfiksuojama srovė, tačiau ji labai nedidelė, todėl mes atrasto vandens telkinio ir nevadiname upe – net ledynai juda greičiau nei vadinamoji Hamzos upė.
