Kelionių ir nuotykių mėgėjams po Makaliaus slapyvardžiu besislepiančio Rimvydo Širvinsko pristatinėti nereikia, daugelis žino, kad šiam pigių aviabilietų ir gerų kelionių pasiūlymų medžiotojui be jokios sąžinės graužaties galima paskambinti net naktį, jei susapnavote, kad savaitgalį norite pakeliauti. R. Širvinskas televizijos žiūrovams pažįstamas iš laidos „Makaliaus kelionės“ bei kaip to paties pavadinimo žurnalo, skirto keliautojams, autorius.
Naujienų portalas „Balsas.lt“ pakalbino Makalių apie tai, kokiai keliavimo įpročiais pasižymi lietuviai, kokias klaidas dažniausiai dali žmonės, planuodami keliones, ir kaip įveikti po atostogų užplūstančią nostalgiją.
Kokie lietuviai keliautojai – linkę ieškoti pigių variantų ar moka kelionių organizatorių nurodytą kainą ir nesidera?
Lietuviai keliautojai yra labai neištikimi savo kelionių agentams – dažniausiai kuri agentūra didesnę nuolaidą pasiūlys, nors ir 5 litais pigiau, jie važiuos būtent į tą – nesvarbu, nors ir kitam miesto gale esantį biurą.
Kalbant apie kelionių paketų pirkimą ir savarankišką organizavimą – kuo toliau, tuo labiau žmonės ieško alternatyvių kelionių organizatoriams. Pigių skrydžių bendrovės veržiasi į Lietuvą, žmonės apie tai vis daugiau sužino. Pasiskaitę mano tinklalapyje, man parašo, pasiklausia – tai ar tikrai savarankiškai keliauti nebaisu, ar nepasimes, ar neapvogs, neapgaus... Reikia žengti tik vieną žingsnį, kuris vadinasi nežinia. Žmonės nežino, nėra to patyrę, tad bijo keliauti savarankiškai. Kelionių organizatoriai pripratino visus, kad vos atskridus į kokią nors Turkiją, būtinai pasitiks besišypsantis gidas, kuris už rankutės nuves iki autobuso, kuris nuveš iki viešbučio, o paskui gidas netgi užregistruos ir iki kambario palydės... dažnai žmonės neįsivaizduoja, kaip, atvykus į užsienį, pačiam susirasti viešbutį, juk tai ir yra tikrieji kelionių įspūdžiai.
Ar galima būtų įvardyti kokius nors konkrečius lietuvių keliavimo įpročius?
Dabar keliautojai labai keičiasi. Aš skirstau žmones į tris grupes – kurortininkai, kurie nuvažiuoja į viešbutį su „viskas įskaičiuota“ maitinimo tipu, atsigula prie baseino ir degina bambą visą savaitę, o grįžę pasakoja kaip buvo gražu toje Turkijoje – ir kambarys geras, ir baseinas šiltas, ir valgyt davė daug, o svarbiausia – visą kelionės kainą „atvalgėm“. Kita grupė – keliautojai saviveiklininkai, priešių priskiriu save – tai patys susiplanavę keliones automobiliu, autobusu ar lėktuvu žmonės, prieš kelionę ilgai ieškantys pigesnių būdų nukakti iki kelionės tikslo, lankytinų objektų sąrašo ir panašiai. Trečioji keliautojų grupė – tikrieji keliautojai, kuriems svarbu pažinti kitą šalį, o ne prie baseino pagulėt. Tokie keliautojai dažniausiai „tranzuoja“, išvyksta į keliones mėnesiui ar daugiau, susibendrauja su tos šalies žmonėmis, turi tikrą didelę turistinę kuprinę, kopinėja po kalnus, iš anksto neturi susiplanavę maršruto. Žodžiu, keliauja tam, kad save atrastų ir išbandytų. Gyvenimo kelionė. Norėčiau, bet nedrįstu.
Sakoma, kad kelionės, prabangos dalykas – ar pritari šiai minčiai? Kokia kelionė yra pigi?
Kuo toliau, tuo labiau manau, kad kelionė yra prabangos dalykas. Tiesa, ne pinigine prasme – tam reikia skirti daug laiko: nuo pat kelionės planavimo, lankytinų objektų paieškos iki laiko, skirto pačiai kelionei, o laikas šiuo metu yra tikra prabanga. Ne veltui daugiausiai keliauja studentai – laisvo laiko daug, o santaupų – nelabai....
Pigi kelionė yra tokia, kai grįžęs namo atsisėdi ir sau pasakai – „va čia tai pakeliavom“. Vadinasi, įspūdžiai atpirko išlaidas. Kuo toliau, tuo rečiau man tokia mintis kyla grįžus. Per daug kelionių irgi nesveika.
Iš ko galima atpažinti lietuvį keliautoją užsienyje?
Žinoma, iš kalbos ir... daugelis keliautojų užsienyje dėvi marškinėlius su Lietuvos atributika. Pastebėjau jau ne vieną tokį Paryžiuje, Romoje... Atsisukdavom, pasilabindavom su operatoriumi, pakalbindavom, kaip jiems sekasi keliauti ir pasukdavom savais keliais...
Kokių malonių ir nelabai malonių patirčių esi turėjęs bendraudamas su tautiečiais užsienyje?
Nemalonu būna sutikti „chamus“ – su kuriais pasisveikini, paklausi jų apie tai, kaip sekasi svečioje šalyje gyventi, o jie pradeda savo turtais (abejotinais) girtis, pasakot, kaip čia žymiai geriau už tą suknistą Lietuvą, ir išvis, kodėl mes vis dar joje gyvename, geriau važiuokim į Londono priemiesčius tulpių šiltnamiuose dirbti.... O man Lietuvoje patinka, bandau susikurti savo gyvenimą čia ir tikrai nenoriu tapti dar vienu, pinigais kiekvienam besigiriančiu ir ant tėvynės „varančiu“ piliečiu.
Kalbant apie kitų tautų keliautojus, gal esi pastebėjęs kokių išskirtinių bruožų?
Labai patinka stebėti Pietų Europos gyventojus įvairiose situacijose – pavyzdžiui, graikai bendraudami taip reiškia emocijas ir kalba pakeltu tonu, tuomet atrodo, kad jie visą gyvenimą pikti ir pykstasi vienas su kitu. Italai man – patys didžiausi „kaimiečiai“ etiketo prasme. Niekad nesupranta, kam yra skirta eilė – pavyzdžiui, oro uoste. Prasideda laipinimas į lėktuvą ir, užuot visi sustoję gražiai eilute, apsupa įlaipinimo vartus dideliu ratu ir visa krūva besistumdydami, kaip kokiame turguje, bando pirmesni patekti į lėktuvą.
Teko susidurti su korėjiečiais viename Vokietijos hostelyje – jie visai nesigėdija garsiai gadinti oro. Čia truputį labiau ne apie pačius keliautojus prakalbau, bet apie jų elgesį...
Kokias klaidas dažniausiai daro žmonės planuodami keliones?
Viena iš dažniausiai pasitaikančių – arba per anksti, arba per vėlai pradeda planuotis. Geriausia kelionę organizuotis likus 6-8 savaitėms iki jos. Tada būsite garantuoti, kad ir pigių bilietų bus skrydžiams lėktuvu, ir viešbučių pigiausių dar nespės išpirkti kiti.
Kita klaida – žmonės pirma susiranda viešbutį , o paskui bilietus rezervuoja. Taip jokiu būdu daryti negalima – viešbučiai niekur nepabėgs, o lėktuvo bilietai gali dingti ar pabrangti.
Koks būtų Makaliaus patarimas tiems, kurie po gerų atostogų vėliau dar mėnesį gyvena nostalgija?
Net neįsivaizduoju, nes pats šiuo metu būtent tai išgyvenu – grįžau po trijų savaičių atostogų Graikijos salose – Kose ir Rode. Čia – šalta, niūru, apniukę, rudenėja... Kaip viena moteriškė, sėdėjusi šalia manęs lėktuve pasakė dukrai – „va, dukryte, leidžiamės Lietuvoje, o čia matai kaip lyja ir apsiniaukę“. Todėl ir reikia nors kartą išvykti atostogų į šiltus kraštus tam, kad visiškai nepaniurtume...
