Skirtingi poreikiai
Šių metų gėlių sezonas įsibėgėja. Tradiciškai daugiausia žydinčių augalų nuperkama prieš Motinos ir Tėvo dienas, taip pat vos atšilus orams. Dauguma Suvalkijos gyventojų gėles perka ne turguose, o vyksta į Juodelių kaimą, kuriame yra įsikūręs bene didžiausias gėlių ūkis šiame regione. Žmonės žino, kad čia suras įvairiausių gėlių rūšių, kokių jie tik nori.
Gėlių ūkio savininkas V.Šteinys pasakojo, kad labiausiai šiuo metu perkamos begonijos, sulfinijos, pelargonijos, taip pat įvairūs kompoziciniai augalai.
„Labai gražios ir paklausios – karališkosios begonijos. Žmonių norai ir poreikiai – skirtingi. Daugelį domina ne vienas konkretus augalas, o jų visuma. Mes darome jų kompozicijas, o tai žmonėms labai patinka. Pavyzdžiui, prie pelargonijų labai tinka kompoziciniai augalai dichondrijos.
Be jų net neįsivaizduojame, kaip galėtume pradėti sezoną. Yra ir keletas kitų rūšių, kurių klientai itin dažnai reikalauja. Kartais jų nepavyksta užsiauginti patiems, tada visais būdais verčiamės per galvą, ieškome jų kituose šalies šiltnamiuose ir parsivežame pas save. Aišku, dažniausiai visko stengiamės užsiauginti patys – kasmet siūlome klientams atnaujintą asortimentą“, – pasakojo V.Šteinys.
Jis teigė, kad kiekvienais metais gėlių mėgėjams pasiūlo apie 10 proc. naujų augalų rūšių. Tiesa, iš jų lieka tik maždaug pusė.
„Kas patinka vieniems, kitiems būna visiškai ne prie širdies. Būna atvejų, kai pirmais metais nauji augalai neturi paklausos, tačiau dar po metų jų poreikis netikėtai išauga. Turime nuolatinių klientų, kurie kasmet atvažiuoja ir pirmiausia pasiteirauja, ką galime jiems naujo pasiūlyti. Jie nori viską išbandyti“, – nusijuokė gėlininkas.
Skleidė propagandą
Šiais metais pirmieji daigeliai iš Olandijos į Šteinių ūkį atkeliavo vasario pabaigoje. Patys Juodelių gyventojai gėlių nedaigina, nes tai, anot jų, brangiai kainuotų.
„Lietuvoje tam – per mažai saulės, per šalta. Visi didieji šalies gėlininkai siunčiasi daigus iš Olandijos, nes taip būna mažesnės šildymo išlaidos. Galite įsivaizduoti, kiek reikia per parą sukūrenti malkų, kai lauke spaudžia 20 laipsnių šaltis, o viduje būtina išlaikyti bent 10 laipsnių šilumos. Laimei, turime savo miško, tad šildyti galime pigiau nei kiti“, – kalbėjo I.Šteinienė.
Šiltnamio kūrenimu rūpinasi jos vyras Vytautas. Laikotarpis, kai šiltnamyje būtina palaikyti norimą temperatūrą, yra labai sunkus, nes net naktį tenka kas kelias valandas keltis ir kūrenti krosnį. O šiemet tą daryti teko itin ilgai.
„Dar nebuvo tokių metų, kad šiltnamyje palaikyti reikiamą temperatūrą tektų net iki gegužės vidurio. Aišku, būtų galima nekūrenti krosnies, augalai dėl to nenumirtų, tačiau sustotų jų vegetacija. Jei temperatūra nukrinta žemiau nei dešimt laipsnių, augalas nustoja augti, klestėti. O juk klientai nori gražiai žydinčių gėlių!“ – aiškino V.Šteinys.
Šiemet jaunųjų gėlininkų verslui šiek tiek pakenkė aplinkinių skleidžiamas melas. Šteiniai pasakojo, kad po Motinos dienos kelias dienas nesireklamavo socialiniame tinkle ir tuo netruko pasinaudoti jų konkurentai. Jie pradėjo skleisti klaidinančią informaciją, kad Juodelių kaimo gyventojai išpardavė visas savo gėles ir pas juos nėra reikalo važiuoti.
„Blogiausia, kad tai išgirdau ne iš vieno asmens, o net iš kelių. Aišku, iš pradžių buvo šiek tiek pikta, bet paskui supratau, kad pavydas ir melas – gyvenimo dalis. Iš karto po šio įvykio vėl ėmėme į internetą gausiai kelti savo gėlių nuotraukas. Jų pas mus tikrai netrūksta! Šiemet gėlių sezonas turėtų trukti kaip ir kasmet – iki rugpjūčio“, – teigė pašnekovas.
Uždarbis mažesnis, nei atrodo
Gėles auginti Šteiniai pradėjo kiek daugiau nei prieš ketverius metus. Pirmosios gėlės jų ūkyje buvo chrizantemos, nes joms nereikėjo šiltnamio. Jo tuo metu Juodelių kaimo gyventojai dar neturėjo.
Pasistatę šiltnamį, jie ėmė auginti pačias įvairiausias vasarines gėles. Iš pat pradžių apie jų auginimą nei Inga, nei Vytautas beveik nieko neišmanė, tad, kaip patys juokauja, padarė visas įmanomas klaidas. Nepaisant to, jau pirmus metus šeima baigė pelningai.
Iš pradžių gėlėmis Šteiniai prekiavo ir namuose, ir veždavo į turgus, tačiau nuo praėjusių metų nusprendė apsiriboti tik darbu savo ūkyje. Juolab kad klientų jiems netrūksta, kasmet jų tik daugėja.
„Dauguma tų, kurie prekiauja Kalvarijos, Vilkaviškio, Marijampolės turguose ar kioskeliuose, perka gėles iš mūsų. Stengiamės augalus užauginti kuo pigiau, tad savo klientams galime pasiūlyti gėlių labai žemomis kainomis, tikrai ne brangiau nei kaimynėje Lenkijoje.
Be to, žmones viliojame ir tuo, kad pagal jų norus nemokamai sukomponuojame puokštes. Gėlių asortimentas pas mus – didžiausias visame Marijampolės regione, tačiau klientų turime iš visos Lietuvos. Būna, atvažiuoja koks autobusiukas iš Kauno, prikrauname jį pilną gėlių, o pirkėjai džiaugiasi, kad jų rado taip pigiai“, – pasakojo V.Šteinys.
Tiesa, anot jo, išlaikyti pigias gėles kasmet darosi vis sunkiau, nes viskas brangsta – ir sodinukai, ir gėlių vazonai, ir durpės, ir trąšos.
„Mes stengiamės kainas išlaikyti tokias pačias kaip ir seniau arba keliame tik tada, kai jau privalome tai padaryti dėl išaugusių jų auginimo išlaidų. Daug kam atrodo, kad iš gėlių uždirbame milijonus, tačiau taip tikrai nėra. Kai viską suskaičiuoji, apmoki sąskaitas, kelių mėnesių uždarbį padaliji visiems metams, supranti, kad vidutiniškai kas mėnesį kitame darbe galėtume uždirbti tiek pat arba net daugiau, tik turėtume laisvus savaitgalius“, – svarstė gėlininkas.
Darbas alina
Nors žiemą išlaikyti šiltnamį kainuoja ne tik daug lėšų, bet ir fizinių jėgų, ne mažiau pastangų jo išlaikymas kainuoja ir vasarą. Šiltuoju laikotarpiu paprastai per parą išlaistomos 4–5 tonos vandens. Ir nors jį iš greta esančio net žiemą neužšąlančio tvenkinio automatiškai pasiima laistymo sistema, tačiau, pasak ūkio šeimininkų, svarbu ne tik vanduo, bet ir trąšos.
„Jei nori turėti gražių gėlių, reikia jas pamaitinti trąšomis. Žmonės mato tik galutinius produktus, tačiau net neįsivaizduoja, kiek jėgų kainuoja juos užauginti. Sezono metu šiltnamio išlaikymas per parą kainuoja apie 100 eurų, neskaitant mūsų pačių darbo įvertinimo. Pavyzdžiui, praėjusiais metais žmonai kelis sykius vos neprireikė medikų pagalbos, nes buvo visiškai išsekusi. Dirbti visą dieną šiltnamyje, kur vasarą viduje temperatūra neretai siekia beveik 50 laipsnių karščio, – daug jėgų reikalaujanti veikla“, – pasakojo pašnekovas.
Nepaisant visko, Šteiniai visiškai nesigaili savo pasirinkimu sukurti gėlių ūkį ir net galvoja apie jo plėtrą. Šeima svarsto įsirengti dar vieną modernų šiltnamį.
Niekam nereikia
Gal ir nuskambės kiek keistai, tačiau V.Šteinys nuo pat vaikystės svajojo apie nuosavą šiltnamį. Jo teta turėjo šiltnamį ir ten augino pomidorus bei agurkus. Dar būdamas vaikas Vytautas žinojo, kad užaugęs turės savo šiltnamį. Tėvai tuomet sūnaus visiškai nesuprato ir manė, kad tai – labiau moteriška veikla.
Iki savo svajonės Juodelių kaimo gyventojas ėjo kantriai ir palengva. Išbandė daugybę darbų ir verslų: grybavo ir pardavinėjo grybus Suvalkijos turguose, augino braškes ir avietes, remontavo traktorius, net trumpam buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį. Galiausiai suprato, kad reikia koncentruotis į vieną veiklą, ir likusių darbų atsisakė. Pavyzdžiui, uogų auginimo – tai paprasčiausiai neapsimokėjo, nes užaugintos produkcijos nebuvo kur realizuoti.
„Gyvename prie Lenkijos sienos, tad iš šios šalies atvežamų uogų pasiūla – didžiulė. Žmonės perka tai, kas pigiau, ir jiems visai nesvarbu, kurios uogos sveikesnės. Mes auginome vasarines avietes, o Kaune esantis uogų supirkimo punktas perka tik rudenines. Mums reikia samdyti uogų skynėjus, o pačių aviečių nėra kur dėti – jų niekam nereikia, didžiąją dalį tenka išmesti. Nusprendėme, kad ši ūkio šaka – ne mums“, – pasakojo I.Šteinienė.
Neparduotas išmeta
Į Juodelius Šteiniai atsikraustė, kai Inga internete pamatė skelbimą apie parduodamą apleistą sodybą. Pora jau kitą dieną nuvyko jos apžiūrėti ir, nors neturėjo pakankamai pinigų jai įsigyti, nusprendė su šeimininkais derėtis, kad šie leistų visą reikiamą sumą išmokėti per kelerius metus.
„Sodyba buvo negyvenama devynerius metus! Galite tik įsivaizduoti, kokie krūmynai ir brūzgynai ten buvo užžėlę, kaip atrodė apleistos vidaus patalpos. Ten nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Mus labiausiai sužavėjo tai, kad kartu su namu buvo parduodama ir 19 hektarų žemės. Daugiau nei pusę šio ploto užėmė miškai. Esu baigęs miškininkystės mokslus, tad puikiai supratau, koks tai turtas“, – sakė V.Šteinys.
Sodybos šeimininkai pasirodė supratingi ir jaunajai šeimai pavyko susitarti dėl norimų sąlygų. Išvalę ir iškuopę būsimus namus, suvalkiečiai po gero pusmečio persikėlė į juos gyventi. Šiandien namai – neatpažįstamai pasikeitę, į juos mielai užsuka ne tik šeimos draugai bei giminaičiai, bet ir dauguma Suvalkijos regiono gėlių mylėtojų.
Ir taip bus maždaug iki rugpjūčio. Būtent tada visus neparduotus augalus Šteiniai paprastai išmeta į kompostą. Nors daug kas tuo stebisi, šeima teigia, kad, sumažėjus pirkimams, toliau laikyti gėlių paprasčiausiai neapsimoka.
