Tai tapo ilgo gydymo ir reabilitacijos pradžia, kai teko mokytis iš naujo net paprasčiausių judesių. Šiandien ji po truputį grįžta į judėjimą, tačiau kelias iki pilno atsistatymo, kaip pati sako, vis dar labai trapus ir kupinas iššūkių.
Pirmieji ligos simptomai
Evelina pasakoja, kad pirmieji nerimą keliantys simptomai prasidėjo praėjusių metų sausį, kai vėjaraupiais susirgo jos vaikai. Ji pati šia liga jau buvo persirgusi vaikystėje, todėl tuo metu dėl savęs pernelyg nesijaudino.
„Sausį visą laiką darausi kraujo tyrimus, jie man nerodė jokių uždegimų, tačiau vasario 22 d. man ėmė labai skaudėti galvą. Tai prilygo migrenai, tačiau buvo dar didesnis skausmas“, – sako ji.
Tuomet Evelina išsikvietė greitąją pagalbą – jai buvo suleista nuskausminamųjų ir moteris buvo nugabenta į priėmimo skyrių. Nors ji tuo metu jau sirgo vėjaraupiais, jokių tipinių simptomų nejautė, tačiau atsiradęs stiprus drebulys kėlė nerimą.
„Šalta, bet nešalta – tiesiog kratė mane ligoninėje. Man sulašino lašelinę, suleido vaistų nuo skausmo. Slaugė pasakė, kad tai gali būti panikos priepuoliai“, – prisimena ji.
Grįžus namo būklė nepagerėjo – kovo 4-ąją skausmai dar labiau sustiprėjo, ypač pilvo apačioje. Evelina kreipėsi dėl ginekologo konsultacijos ir echoskopijos, tačiau tyrimai nieko nerodė.
„Padarius echoskopiją gydytojai nieko nerado. Vėl patekau į priėmimo skyrių, kur sulašino lašelines ir vėl buvo pasakyta, kad tai panikos priepuoliai“, – pasakoja ji.
Tačiau netrukus situacija staiga pasikeitė. Tą pačią dieną grįžusi namo ji dar atliko buities darbus, tačiau vakare pradėjo nebejausti kojų. Netrukus sutriko ir kitos funkcijos – moteris nebegalėjo savarankiškai judėti ar šlapintis.
„Man „atėmė“ abi kojas… Vėliau atvyko mama, galvojome, kad tai stresas, bet galiausiai buvo iškviesta greitoji. Mane išvežė į ligoninę. Iš ten jau siuntė į Kauno klinikas ir bevažiuojant man „atėmė“ rankas ir balsą. Medikai mane išgelbėjo“, – kraupią patirtį prisimena Evelina.
Po truputį vėl pradeda vaikščioti
Evelina pasakoja, kad pačiu sunkiausiu jos gyvenimo etapu ją išgelbėjo medikai – ji 13 dienų praleido reanimacijoje, kur ja rūpinosi nuostabūs specialistai. Vėliau jai buvo nustatytas encefalomielitas – galvos ir nugaros smegenų uždegimas.
„Iš pradžių prabudusi labai sunkiai mačiau, nes buvo sušvirkšta daug vaistų, skirtų encefalomielito gydymui. Vėliau regėjimas po truputį atsistatė, pradėjau geriau matyti ir palaipsniui atsigavau.
Po to buvau gydoma neurologiniame skyriuje, vėliau – neuroreabilitacijoje, kur praleidau 114 dienų. Iš viso ligoninėje praeitais metais praleidau beveik pusę metų“, – sako Evelina.
Moteris pasakoja, kad dėl ligos jai teko iš naujo mokytis paprasčiausių judesių – laikyti galvą, sėdėti, vėliau nuleisti kojas ir išlaikyti pusiausvyrą.
Anot jos, iš pradžių ji visiškai nejautė nei kojų, nei žemės po jomis, taip pat buvo sutrikęs jutimas rankose, tačiau gydymo eigoje dalis funkcijų palaipsniui atsistatė.
„Iki šiol kojose nejaučiu nei karščio, nei šalčio, bet jau jaučiu žemę po kojomis – padais galiu atskirti temperatūrą“, – sako ji.
Evelina taip pat pabrėžia, kad reabilitacijos metu jai buvo skirta trečio lygio reabilitacija bei gydymas ligoninėje, kur su ja dirbo įvairių sričių specialistai. Būtent jų pagalba ji pamažu pradėjo vėl mokytis vaikščioti – iš pradžių labai nedrąsiais, su pagalba atliekamais judesiais, kuriuos ji apibūdina kaip „balerinos žingsnelius“.
„Gydymo ir reabilitacijos kelias iki šiol yra labai ilgas ir sudėtingas. Papildomai išbandžiau „Lokomat“ terapiją – procedūrą, kai specialus aparatas padeda atlikti ėjimo judesius ir „moko“ kojas vaikščioti. Suaugusiesiems ši procedūra yra mokama“, – teigia ji.
Atskleidė, kaip dabar jaučiasi
Moteris pasakoja laukianti skambučio iš Kauno klinikų gydytojų, nes planuojamas pakartotinis gydymas stacionare. Anot jos, po atlikto galvos, kaklo ir stuburo MRT buvo nustatyta likusių uždegimo požymių, todėl svarstoma taikyti dar vieną gydymo kursą.
Ji tikisi, kad šis gydymas bus kompensuojamas ligonių kasų ir padės dar labiau stabilizuoti sveikatos būklę bei paspartinti sveikimą.
„Su manimi dirbusi kineziterapeutė tikrai įdėjo didelį indėlį – jos pagalba prasidėjo pirmieji žingsniai. Susirgimo pradžioje gydytojai man nieko konkretaus nepasakė – ar vaikščiosiu, ar ne, tik kartojo, kad mano amžius šiai ligai yra palankus“, – sako ji.
Evelinos teigimu, kasdienėje reabilitacijoje jai itin svarbus artimųjų palaikymas, ypač vyro indėlis į gydymo procesą – jis kasdien padeda mankštinti kojas ir palaiko atliekant reabilitacijos pratimus. Ji pati stengiasi nepasiduoti, domisi savo liga ir ieško žmonių, susiduriančių su panašiomis patirtimis.
Pasak moters, šiuo metu ji jau gali judėti su vaikštyne ir su artimųjų pagalba žengti pirmuosius žingsnius, tačiau dar nejaučia pilnos kojų jėgos, todėl išlieka kritimo rizika ir būtina priežiūra.
Norėdami prisidėti prie Evelinos reabilitacijos, tai galite padaryti žemiau nurodytais rekvizitais:
„Labdaros ir paramos fondas Evelinos kelias“
Sąskaitos Nr: LT737300010202120552
Bankas: Swedbank
BIC/SWIFT: HABALT22
Pavedimo paskirtis: Parama
PayPal: @EvelinaValuckiene
Ar skirti 1,2% GPM (kodas 307642544)
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
