Diagnozė – alopecija – tapo negailestinga ir savivertei. Šiandien Renata Ačaitė atvirai pasakoja apie patirtą sveikatos sistemos abejingumą, neprašytus žmonių komentarus ir savo ilgą vidinį kelią link susitaikymo su retai visuomenėje aptariama diagnoze.
Simptomus suprato ne iš karto
Renata sako, kad gamta – jos didžiausia vertybė ir aistra. Ypač kalnai, į kuriuos ji kopia ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl vidinio „apsivalymo“.
„Lipdamas į kalnus labai aiškiai suvoki, koks esi trapus, kaip viskas laikina. Prieš gamtos jėgas esi bejėgis, tada grožis, išvaizda, daiktai ar statusas tampa visiškai beverčiai“, – pasakoja ji.
Tiesa, ramybe ir vidine harmonija Renata džiaugtis galėjo ne visada: ji pamena laikus, kai ją kamavo netikėta ir sunkiai suprantama liga.
Pirmuosius plaukų netekimo ženklus Renata pastebėjo visiškai nesusijusios sunkios ligos metu. Aukšta temperatūra, bronchitas, alinantis darbas ir vieniša motinystė jai tuo metu atrodė pakankama priežastis manyti, kad organizmas tiesiog nusilpo.
„Apie alopeciją tuo metu nebuvau net girdėjusi. Turėjau ilgus, garbanotus plaukus ir net minties nebuvo, kad tai gali būti liga“, – prisimena ji.
Tuomet nedidelis plikas lopinėlis ataugo, bet netrukus atsirado kitas. Vėliau – dar daugiau. Plaukai nebespėdavo ataugti, o slėpti išvaizdos pokyčius darėsi vis sunkiau.
Diagnozė paliko be aiškių atsakymų
Kreipimasis į šeimos gydytoją Renatai tapo tik dar viena skaudžia patirtimi. „Man pasakė, kad turiu rankas ir kojas, esu sveika ir galiu dirbti. O jeigu kažkas nepatinka – nusipirkti peruką.
Dar net pasiguodė, kad atsiranda naujos ligos, kad turi papildomai domėtis, mokytis. Pasitvirtino patarlė, jog svetimo skausmo nebūna“, – prisimena ji.
Tyrimai taip nieko ir neparodė, o realios pagalbos ar nukreipimo ji taip pat nesulaukė.
Ieškodama atsakymų Renata vyko į Vilnių, kur už mokamas paslaugas išleido ne vieną tūkstantį eurų.
Galiausiai buvo patvirtinta diagnozė – autoimuninė, genetiškai paveldima liga, neturinti aiškių priežasčių ir veiksmingo gydymo, vadinama alopecija.
„Supratau, kad lieku viena su savimi ir klausimu – o kas toliau?“ – sako ji.
„Per kelias dienas atsisveikinau su visais plaukais“
Lūžis, pasak Renatos, įvyko staiga: „Plaukai krito kuokštais. Rytais nuo pagalvės rinkdavau juos gabalais, o per kelias dienas atsisveikinau su visais – galvos, veido, viso kūno plaukais.“
Veidrodis Renatai greitai tapo sunkiausiu išbandymu, tačiau dar skaudesnės buvo aplinkinių reakcijos. Ji susidūrė su atstūmimu, žeidžiančiais komentarais, net reikalavimais darbe slėpti galvą, nes jos išvaizda esą kėlė diskomfortą kitiems.
„Aplinkiniai liko nuo manęs per atstumą, lyg nuo raupsuotos. Žmonių reakcijos tikrai atrodė kvailos ir skaudino, išgirdau visko. Sunku buvo net patikėti, kokie žiaurūs žmonės, kiek daug pykčio...
Niekaip negalėjau suprasti, kodėl mane reikia žeminti, kad taip atrodau, kodėl kiti taip blogai jaučiasi būdami šalia manęs“, – prisimena ji.
Renata bandė prisitaikyti – nešiojo skareles, kepures, peruką, tačiau tai atrodė svetima. „Jaučiausi taip, lyg tai daryčiau ne dėl savęs, o dėl kitų. O aš norėjau likti savimi“, – sako ji.
Didžiausia atrama tapo artimiausi žmonės, nors užgauliojimų iš aplinkos netrūko. „Laikui bėgant mano oda storėjo“, – pripažįsta Renata.
Savivertės paieškos ir galvos tatuiruotės
Ieškodama būdų susigrąžinti vidinę pusiausvyrą, Renata nusprendė rinktis į fizinį krūvį. Ji pradėjo bėgioti, sportuoti, dalyvauti ilguose žygiuose – po 50, 70, net 100 kilometrų.
„Dabar suprantu, kad alinau save, bet per judesį pradėjau geriau miegoti, išliedavau pyktį, nuoskaudas“, – pasakoja ji.
Žygiai tapo ne tik fizine, bet ir socialine terapija – nauji žmonės, pokalbiai, ryšys padėjo neužsidaryti ir pamažu grąžino pasitikėjimą savimi.
Kad neatrodytų nuolat serganti ir nekeltų kitiems gailesčio, Renata pasirinko ilgalaikį makiažą, o vėliau svarstė apie galvos mikropigmentaciją (red. past. procedūra, kurios metu specialiu pigmentu, imituojant plaukų folikulus, sukuriamas vizualinis efektas, lyg galva būtų nuskusta arba plaukai tankesni).
Vis dėlto, šį sprendimą ji iškeitė į kitą – akį traukiančias galvos tatuiruotes: „Dukra pasakė, kad žino, kas daro tatuiruotes, labai šilta meistrė, kuri pati kuria kiekvienam individualius dizainus. Ta mintis mane taip sužavėjo, kad iš karto užsirašiau vizitui. Meistrė puikiai suprato mano viziją.
Mandalos man reiškia harmoniją su savimi, vidinę pusiausvyrą, visatos energiją, atsinaujinimą, simetriškumą. Tai tarsi mano saugumo skydas“, – sako Renata.
„Šiandien aš savęs nebematau kaip kitokios“
Šiandien Renata sako nebepriimanti skaudžių komentarų asmeniškai. „Tai ne apie mane, o apie tuos žmones“, – teigia ji.
Ji teigia sulaukianti ir daug komplimentų, o kitos moterys, susiduriančios su alopecija, dažnai prieina pasikalbėti.
„Aš taip susigyvenau su savo išvaizda, kad savęs nebematau kaip kitokios. Nieko nekeisčiau“, – sako Renata ir priduria, kad artimieji jos taip pat jau nebeįsivaizduoja be mandalų tatuiruočių ant galvos.
Moterims, kurios taip pat išgirdo nemalonią ir daug kam nesuprantamą alopecijos diagnozę, Renata linki neužsidaryti savyje.
„Ieškokite bendraminčių. Kartais reikia tiek nedaug – žinoti, kad tave supranta“, – sako ji.
Prieš dešimt metų Renata neturėjo su kuo pasikalbėti ar pasitarti, tačiau šiandien ji pati nori tapti tuo žmogumi kitoms.
„Jeigu galiu padėti bent išbūti tą momentą – vadinasi, visa ši patirtis turėjo prasmę“, – sako Renata.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
