Mano 30-metis sūnus niekaip nesupranta, kad jam jau laikas kraustytis iš mano namų.
Sūnų didžiąją gyvenimo dalį augino viena
Mes su sūnumi nuo tada, kai jam sukako 10 metų, gyvename tik dviese. Mano vyras mirė ganėtinai jaunas.
Nemeluosiu, vieniša mama būti sunku. Viena turėjau dirbti, išlaikyti būstą, prižiūrėti sūnų. Niekada nebuvome turtuoliai – dirbau paprastą darbą, maistui ir mokesčiams užtekdavo, bet pramogoms tekdavo pataupyti.
Aišku, stengdavausi palepinti sūnų. Žinojau, kad jis auga vienas, be tėviško peties, tad stengiausi jam atstoti abu – išmokiau važiuoti dviračiu, rodžiau, kaip pakeisti padangą. Visgi, net ir tada jausdavau, kad vyro-pavyzdžio jam gyvenime trūksta.
Sūnus augo drovus, draugų per daug neturėjo, bet buvo geras. Kai atėjo paauglystė, maniau, kad reikės kalbėtis apie merginas, paaiškinti namų taisykles, kaip ir ką galima, o ko negalima daryti, bet jis nesileido į kalbas.
Baigęs mokyklą jis įstojo mokytis į vietinę kolegiją. Visą studijavimo laiką gyveno pas mane ir aš kuo puikiausiai jį supratau – kam mokėti pinigus už bendrabutį, kai jau yra kur gyventi. Juolab, kad jis dar nedirbo.
Po studijų sūnus įsidarbino, bet jo darbas nebuvo gerai apmokamas. Uždirbo panašiai, kaip ir aš, minimalų atlyginimą.
30-metis sūnus nepalieka mamos namų
Na, ir štai ką turime – dabar sūnui jau 30 metų, o jis vis dar gyvena pas mane, valgo mano maistą ir nė cento neprisideda prie mokesčių mokėjimo.
Dar anksčiau mėgindavau gražiai su juo kalbėtis, atsiųsti jam būsto skelbimus, bet jis tik numodavo ranka: „Mama, kam mėtyti pinigus į balą?“
Siūliau jam eiti dirbti pas pusbrolį į firmą, kur būtų gavęs gerus pinigus, bet jis sakė, kad pas gimines dirbti nenori.
O su merginomis reikalai irgi prasti – nesu nei girdėjus, kad eitų su kažkuo į pasimatymą, nei mačius, kad su kuo bendrautų.
Pasiekusi jau visišką nevilties tašką aš nebeatlaikiau ir mes rimtai susipykome. Pasakiau, kad man gana, jam laikas užaugti ir gyventi atskirai arba bent jau prisidėti prie namų išlaikymo, nes aš viena nebegaliu skirti tiek pinigų suaugusiam vyrui.
Pasakiau, kad siutina ir tai, jog visai kaip vaikystėje, namuose reikia aplink jį visur vaikščioti ir rankioti iš visur puodelius ir lėkštes, nes ponaitis nesugeba jų nusinešti į virtuvę ir išsiplauti.
Jau nebekalbu apie kojines ar kitus drabužius – jeigu neužeičiau pas jį į kambarį, tai turbūt ir stovėtų ten per amžius amžinuosius.
Na, ir ką jūs galvojate? Sūnus man atkirto: „Kas tau čia pasidarė? Gal senatviniai marazmai užėjo? Vis tiek, kai tavęs nebus, aš gi čia liksiu.“
Man čia buvo smūgis žemiau juostos. Apsisukau ir išėjau. Sunku protu suvokti, kad sūnus savo tokį gyvenimą pas mane priima kaip normą, o dar, maža to, jau galvoja, ką veiks po mano mirties.
Esu pakraupus ir šokiruota. Nebežinau, ko man griebtis, nes dabar jaučiuosi taip, tarsi dalinčiausi namais su visai svetimu žmogumi.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
