Jelena pasakoja, kad siuvėjos profesiją įgyti norėjo jau baigusi devynias klases, tačiau pabūgo, nes stojant mokytis į Šiaulių profesinę mokyklą reikėjo rašyti rašinėlį lietuvių kalba, o jos šeima buvo ne taip seniai grįžusi iš Rusijos, tad mergina baiminosi, kad rašydama pridarys klaidų: „Pastovėjau prie mokyklos slenksčio ir grįžau namo, o taip norėjau – juk dar mažytė būdama savo lėlėms drabužėlius siūdavau ir sakydavau, kad būsiu siuvėja.“
Svajonė tąsyk neišsipildė, Jelena nuėjo dirbti į Akmenės statybinių medžiagų kombinato Viekšnių cechą apdailininke, ten dirbo ir jos mama. Vėliau įsidarbino šeimininkėle vaikų darželyje, o kai ištekėjo, kartu su vyru darbavosi įkurtoje įmonėje, augino vaikus. Jelena pagimdė ir užaugino keturias dukras ir sūnų, priglaudė ir vyro brolio dukrelę Aistę. Mergaitę pasiėmė auginti, kai jai buvo vos metai ir 4 mėnesiai. Tėvų Aistė seniai nebeturi, o Jeleną vadina mama. „Mano visi vaikai geri, darbštūs užaugo, visi specialybes įgijo, dirba Lietuvoje ir užsienyje“, – sako Jelena.
Apie savo negalią moteris nelabai nori kalbėti. Nežinodamas ir nepasakysi, kad ji turi neįveikiamų sveikatos bėdų, iš išorės nesimato, o ir gyvena ji taip aktyviai, kaip tik gali. Negalia moterį prispaudė, kai laukėsi penktojo vaiko – sūnaus. „Kritau ant ledo nėščia būdama, smarkiai susitrenkiau stuburą, o operuoti manęs negalėjo, nes slanksteliai buvo suaugę, – pasakoja pašnekovė. – Paskui prisidėjo kitų sveikatos bėdų, metams bėgant sveikata vis prastėjo, pradėjo svaigti galva, streikuoti širdis.“
Dirbti kokioje nors įmonėje Jelena nebegalėjo, bet gyventi vien iš neįgalumo pensijos – ne jos būdui. „Šeštoje dešimtyje mokytis pats laikas“‚ – juokauja Jelena ir pasakoja, kad gyvenime ne kartą pradėjo viską iš naujo ir niekada dėl to nesigailėjo.
Herbertas Huveris
Franklinas Ruzveltas
Haris Trumanas
Išsipildė sena svajonė
„Dukroms, kai mažos buvo, pasiūdavau sijonėlius, sukneles, tačiau kitiems žmonėms siūti bijojau, trūko patirties, o gal ir gebėjimų, bet labiausiai – gero mokytojo“, – sako Jelena. Ji matė, kad siuvėja dirbti pajėgs, kad prasčiau pasijutusi galės darbą atidėjusi į šalį prigulti, prisėsti, o pailsėjusi toliau dirbti, be to, darbuotis galės namuose, niekur eiti nereikės. Siūti mokėjo, tačiau norėjo išmokti paruošti brėžinį, sukirpti ir pasiūti tokį drabužį, kokio pati nori ir kuris kitam tiktų.
Kai Akmenės rajono užimtumo tarnyboje Jelena paprašė nusiųsti į neįgaliųjų profesinės reabilitacijos centrą mokytis siuvėjo profesijos, išgirdo neigiamą atsakymą – atseit jau vienus mokslus baigusi, kam jai dar siuvėja mokytis. Jelena iš tiesų 2006 metais baigė verslo organizavimo kursus ir dirbo dukrų įkurtoje ponių fermoje, tačiau dukros išvažiavo gyventi ir dirbti į užsienį, o 48 poniukai išsisklaidė po visą Lietuvą.
„Kodėl negaliu įgyti dar vienos profesijos? – nerimo Jelena ir klausė pati savęs: – Negi leisiu gyvenimui prabėgti neišsipildžius mano norui?“ Gelbėjo dukros. Jelena nuvažiavo į Mažeikius, apsistojo pas ten gyvenančią dukrą, deklaravo ten savo gyvenamąją vietą ir nuėjusi į Užimtumo tarnybą išprašė siuntimo į Šiaulių darbo rinkos mokymo centrą.
„Į mokslus kiekvieną dieną važinėjau iš Papilės. Sūnus tuomet dar ėjo į mokyklą, tad galėjau ir sūnų prižiūrėti, ir mokytis. Dabar sūnus jau dvi profesines mokyklas baigęs, dvi specialybes įgijęs“, – džiaugiasi Jelena. O pati mokymo centre sutiko nuostabią mokytoją Almą Gontienę. „Papasakojau jai, kad nuo vaikystės norėjau būti siuvėja, bet vis nepagaudavau savo svajonės, o ji iš karto pamatė, kokių žinių man trūksta, ir kantriai mokė“, – su dėkingumu kalba Jelena.
Darbo rinkos mokymo centre ji mokėsi pusę metų. „Gavau pagrindus, bet greit pajutau, kad turiu dar daug ko išmokti“, – sako pašnekovė. Naršydama internete ji atrado, kaip galėtų tobulinti savo žinias: „Perskaičiau apie tai portale lamabpo.lt ir net nesuabejojusi užpildžiau prašymą.“
Kai įgijusi siuvėjos profesiją Jelena grįžo į Papilę ir nusprendė kurti savo siuvyklėlę, žinojo, kad Užimtumo tarnyba baigusiems neįgaliųjų profesinės reabilitacijos kursus turi padėti sukurti savo darbo vietą, o išdirbus 5 metus siuvimo mašinos, kurias padeda įsigyti, tampa siuvėjos nuosavybe. Deja, Akmenės rajonas neturėjo ar nenorėjo Jelenai skirti pinigų.
Siuvimo mašinas Jelenai nupirko jos pensininkė mama. Iš pradžių plokščiasiūlę siuvimo mašiną, o vėliau ir tiesiasiūlę vienadatę, dar vėliau dukros Airida ir Andromena parsiuntė siuvimo mašinų iš Anglijos, dukra Jelena – iš Norvegijos. „Dabar turiu net septynias siuvimo mašinas“, – juokauja Jelena ir pasakoja, kad jos siuvyklėlę „Mona“ Papilės miestelyje jau žino visi: „Kai žmogui skubiai kokį drabužį pasiūti ar pataisyti reikia, galiu ir per naktį padirbėti.“
Drabužių taisyti ir iš Šiaulių moterys atveža. „Aš ir darbo aprangą persiuvu, jeigu reikia, ir sulopau“, – pasakoja siuvėja ir priduria, kad darbas jai yra ir pomėgis. Pomėgių Jelena turi ir daugiau – ji vaidino Papilės kultūros namų teatre „Jūrakalnis“, pati vieną pjesę pritaikė neįgaliesiems. Moteris aktyviai dalyvauja Papilės neįgaliųjų klubo „Parama“ veikloje, pagyvenusių žmonių klube „Atgaiva“. Papilėje ir naują šeimą sukūrė.
Vėl ne viena
Su pirmuoju vyru Jelena išgyveno 25-erius metus. Buvo įkūrę savo įmonę, bet nepasisekė, įsisuko sukčiai, apgavo. Vyras pradėjo gerti. Jelena iš pradžių kentėjo, gyveno dėl vaikų, bet kai vyras pradėjo nešti iš namų daiktus, smurtauti, nebekentė.
Kai Jelena iš Viekšnių persikėlė į Papilę, jauniausiam vaikui buvo 5-eri. Vyresnieji jau buvo suaugę, jie ir ragino mamą nuo smurtaujančio jų tėvo pabėgti. „Papilėje dukra gyvena, aš jai vaikus padėjau auginti, o jos sveikata pairo, tremoras pradėjo kamuoti, mano pagalba jai labai praverčia“, – pasakoja Jelena.
Pasak jos, Papilėje ji pradėjo ir naują gyvenimą. „Su vyru susipažinome telefoninėmis žinutėmis, ilgokai skambinėjomės, o drauge jau 16 metų.“ Jos vyras darbštus, negeriantis, kartais pabamba, bet jiedu sutaria. „Siuvėjai reikia mokytis, tobulėti visą gyvenimą. Mano vyras supranta, kodėl nosį kišu į internetą, ieškau madų žurnalų. Ir už tai jam ačiū“, – atsisveikindama sako Jelena.
Mokslai prieš pensiją – ne retenybė
Šiaulių darbo rinkos mokymo centro siuvėjų profesijos mokytoja A. Gontienė sako, kad praėjusių metų rugsėjo 1-ąją vėl pamačiusi Jeleną nustebo: „Ji pasakė, kad jai dar trūksta žinių, nepasitiki savimi. Moteris stropiai mokėsi dar 11 mėnesių ir dabar sėkmingai dirba savo įkurtoje nedidelėje siuvykloje. Jelenai gerai sekasi, bet ji mielai ir toliau mokytųsi. Žaviuosi jos entuziazmu ir supratimu, kad negalima sustoti vietoje.“
A. Gontienė džiaugiasi, kad ir kitos jos mokinės rajonuose atsidaro savo mini siuvyklas. Jai smagu matyti, kad moterys naujos profesijos pradeda mokytis ir prieš pensiją. Pasak jos, išmokusios siuvėjos amato moterys gali darbuotis be didelės įtampos.
Profesinės reabilitacijos skyriaus vyriausioji specialistė Vaida Lideikienė sako, kad į mokymo centrą vis dažniau ateina ir vyresnio amžiaus žmonės. Jie nori įgyti tokią profesiją, kuri turint negalią leistų ne tik save realizuoti, bet ir įsilieti į darbo rinką. Deja, kai kurios programos turi apribojimų ir norintys įgyti naują profesiją vyresnio amžiaus žmonės susiduria su sunkumais. Vis dėlto, pasak Vaidos, daug lemia pačių žmonių motyvacija, atkaklumas: „Mes laukiame visų – ir jaunų, ir pagyvenusių. Svarbu norėti ir išdrįsti.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
