20 minučių trunkantis filmas, anot autoriaus, „Okta“ studijos vadovo Vitalijaus Žuko, žiūrovui leidžia pasinerti ne vien tik į M. K. Čiurlionio kūrinius, bet ir geriau pažinti jo gyvenimą. Šiuo filmu, anot V. Žuko, legendinis menininkas buvo atgaivintas.
„Filmo režisierė Kristina Buožytė pagalvojo, kad virtualią realybę galima būtų pritaikyti ir Čiurlionio paveikslams, nes ir šis yra tiek pat įdomus kaip ir Salvadoras Dali. Ji kreipėsi į mane – žmogų, kuris jau dirba su virtualia realybe ir taip mes pradėjome darbą. Norėjome išbandyti kažką naujo, originalesnio, nei dabar yra kuriama.
Todėl pradėjome naudoti kitus principus – jei anksčiau matėme, kad menininkai bando perteikti nuotaiką per vieną kūrinį, tai mes sukūrėme 20 minučių trunkančią kelionę, kurios metu pamatome ir nuostabų žmogaus gyvenimą, ir mirties momentą. Vėliau pats Čiurlionis kaip angelas iš savo paveikslų kyla per visus būties sluoksnius ir galiausiai susitinka su kūrėju“, – trumpai filmą apibūdina vienas iš kūrėjų.
60 paveikslų ir žymiausi kompozitoriaus kūriniai
Virtualios realybės filme atkurta apie 60 tiek labai žinomų ir lengvai atpažįstamų, tiek rečiau matomų lietuvių dailininko paveikslų: „Ramybe“, „Angelėliais“, „Aukuru“, „Angelu“, „Žinia“, „Saule“.
Filme aptinkami ir atskiri kai kurių paveikslų fragmentai: aplinka, objektai, detalės, šviesos, dangus, žemė. 25 minučių trunkančią kelionę „Angelų takais“ lydi paties M. K. Čiurlionio muzika. Viso filmo metu aplinka reaguoja į žiūrovo žvilgsnį: atidus žiūrovo aplinkos stebėjimas ją keičia, praturtina ir priartina prie originalių M. K. Čiurlionio paveikslų.
Pašnekovas sako, kad filmu norėta parodyti, kaip galėjo jaustis pats M. K. Čiurlionis, jo pasaulį sujungti su jo paveikslais.
„Pati filmo idėja buvo panardinti žiūrovą į Čiurlionio fantazijų pasaulį. Mes visada galvojame, kad jei Čiurlionis pats galėdavo nukeliauti į įvairiausius pasaulius ir jo kūriniai būdavo tarsi atvirukai iš to jo matyto pasaulio. Mūsų užduotis buvo atkurti tą šaltinį iš kur jis atnešė tuos paveikslus. Bandėme sukurti vientisą pasaulį, pro kurį keliauja žiūrovas ir pajausti tai, ką viduje galėjo jausti pats Čiurlionis“, – kalba jis.
Virtualiosios realybės technika filme buvo panaudota labai sąmoningai – taip žmogus gali giliau pasinerti į virtualiai kuriamą pasaulį, todėl riba tarp virtualumo ir tikrosios realybės pradeda nykti.
„Virtualiąją realybę panaudojome tam, kad žmogus galėtų giliau pasinerti į jo pasaulį ir emociškai tas labai pasiteisino – daug žmonių po filmo negali iškart išeiti iš pačios salės, daug būna verkiančių. Jei teisingai panaudoji šią mediją, ji tuo ir yra įdomi, kad leidžia pasijausti, jog iš tiesų gali pajausti savo buvimą“, – teigia jis, pridurdamas:
„Virtualioje realybėje žiūrovui prijungiame ir kitus pojūčius – kvapą, prisilietimus. Tai geriau gali padėti patirti, todėl ir mes labai norime paeksperimentuoti su tokiais dalykais kaip vėjas, šiluma, šaltis, kad pastiprintume buvimo pojūtį. Kai virtualioje realybėje stimuliuojami ir kiti jausmai, nes žmogus ne tik mato, bet ir fiziškai jaučia prisilietimus, temperatūros pakeitimus, tai smegenys dar labiau pradeda jausti, kad tai ne kažkokia virtuali realybė, o visiška realybė.
Nelieka ribos tarp virtualumo ir realybės – tai susijungia“, – kalba filmų kūrėjas.
Susidomi ir Čiurlioniu nesidomintys
Anot jo, tinkamai panaudojus virtualiosios realybės technologiją galima pasiekti aukštumų – autoriaus idėjas atskleisti įvairesniu kampu, sukurti stiprų pojūtį. „Technologijos gali aktualizuoti autoriaus kūrybą ir tuo tarpu jaunos kartos akyse atnaujinti svarbų kultūros žmogų. Bet netgi klaidinga būtų teigti, kad tai yra vien jaunų žmonių technologija, kadangi pas mus dažnai ateina filmų žiūrėti ir garbaus, vidutinio amžiaus žmonės, kai kurie net sulaukę 90-ies. Visi jie jaučia tam tikras emocijas.“
Kadangi virtualioji realybė pirmiausia buvo pasitelkta kaip nauja priemonė pagyvinti vaizdo žaidimus, daugiau šia technologija domisi ir išbando jaunos kartos žmonės. Tačiau stebint šį filmą atsirado ir vyresnių žmonių, norinčių pajusti virtualiosios realybės privalumus.
„Daugelis šių žmonių iš kitos pusės pažiūri į Čiurlionio kūrybą, susidomi ja, ieško naujų būdų patirti jo kūrybą. Tai yra labai svarbu ir matome, kad tai veikia. Matome, kad daug žmonių, pažiūrėję filmą „Angelų takais“ ne tik vėliau domisi paties Čiurlionio gyvenimu, bet ir vis dažniau eina žiūrėti jo originalių paveikslų
Aš tikiuosi, kad Čiurlionio atgaivinimas bus ilgalaikis poveikis. Planuojame dar padaryti ir naują darbą, paremtą kompozitoriaus kūryba“, – idėjomis dalijasi pašnekovas.
Nors ir pats projektas susilaukė didelės sėkmės, kūrėjas sako, kad apie tokią didelę sėkmę jis net svajoti negalėjo.
„Visada, kai kažką darai, tikiesi pasisekimo, bet buvo drąsu galvoti apie tokį pasisekimą. Bet dabar šis filmas tapo kaip tokiu kultūriniu reiškiniu Lietuvoje ir sukėlė nemažai emocijų. Dažnai matau, kad skaitant apie bet ką, žmonės dažnai turi kažkokį neigiamą nusiteikimą prieš tai, bet labai nuostabu žiūrėti, kad po mūsų projekto peržiūros girdime vien tik teigiamas emocijas ir žmonės rekomenduoja jį vieni kitiems.
Toks jausmas, kad šis filmas neša šiokį tokį visuomenės konsolidavimą – žmonės jaučiasi artimesni vienas kitam. Mes to nesitikėjome ir manau, kad tai yra didžiulis apdovanojimas mums kaip kūrėjams.“
Projektas ne tik sužavėjo 2018 m. Venecijos kino festivalio auditoriją. 2019 m. Jungtinėje Karalystėje pelnė prestižinį, už pasiekimus mene ir technologijose skiriamą apdovanojimą „Lumen Prize for Art and Technology“.
