Po studijų Karlo Linėjaus Upsalos universitete, jis septynerius metus keliavo po pietų Italiją ir Aziją, rinkdamas ir aprašinėdamas Europos mokslui dar nežinomus augalus ir gyvūnus. Amžininkai jį vadino „Pietų Afrikos botanikos tėvu“, „Vakarų medicinos pradininku Japonijoje“ ir „Japonijos Linėjumi“, taip pagerbdami garsųjį švedų gamtininką Karlą Linėjų.
Barbarisų tėvas
Raugerškiai (lot. Berberis), liaudyje geriau žinomi kaip barbarisai, šiais laikais visiems žinomi sodo ar darželio augalai, kurie visus žavi savo gražiais žiedais ir ryškiaspalvėmis uogomis. Raugerškio gydomosios savybės žinomos liaudies medicinoje, panaudojama ir jų mediena, uogomis dažomi audiniai bei odos dirbiniai.
Visame pasaulyje raugerškiai paplito nuo laukinio, pirmąkart europiečiams K. P. von Thunbergo aprašyto raugerškio, kurio pavadinimui gamtininkas suteikė savo pavardę (Berberis thunbergii). Gamtininkas „savo“ raugerškį pirmą kartą aptiko kalnuotose Japonijos ir Kinijos vietovėse.
Laukinis raugerškis galėjo būti nuo 0,5 iki net 3 m aukščio, horizontaliai besitiesiančiomis šakomis su geltonais, ryškiai raudonais, raudonai rudais ar margais lapais. Raugerškio krūmo spygliai net iki 1 cm ilgio, dėl to augalas labai tinka nepraeinamoms gyvatvorėms.
Paprastieji raugerškiai žydi pavieniais žiedais arba kekėmis po 2–5. Žydi 8–12 dienų, vaisiai raudoni, nevalgomi dėl rūgštumo, tačiau mėgstami paukščių, naudojami kaip prieskonis, turi gydomųjų savybių. Šaknų sistema paviršinė, bet stipri ir išsišakojusi, todėl labai tinka šlaitams sutvirtinti.
Želdynuose dažniausiai auginami Tunbergo raugerškiai. Jų lapeliai lygiakraščiai, spygliai išsidėstę po vieną, žiedai pavieniai ar susitelkę į mažas kekutes. Uogos apvalesnės nei paprastųjų raugerškių, raudonos. Jos nevalgomos, tačiau rudenį ir žiemą atrodo labai gražiai.
Nekaprizingi augalai
Šiais nereikliais augalais galima paįvairinti želdynų spalvų gamą ar pasodinti jų gyvatvorę. Norint, kad sodas rudenį neatrodytų per daug monotoniškas ar nuobodus, patartina auginti raugerškių. Šie augalai džiugina veislių įvairove: nuo miniatiūrinių iki stambių krūmų, nuo aukso geltonumo iki tamsiai purpurinių lapų, nuo koloninių iki padrikų formų.
Raugerškiai nereikalauja ypatingos priežiūros. Dauguma veislių mėgsta sausą, saulėtą vietą. Tik kelios veislės geriau auga pavėsyje. Raugerškiams labiausiai tinka gerai nusausintas, pralaidus dirvožemis – jis gali būti ir rūgštinis, ir šarminis. Šie augalai augs ir kalkingoje dirvoje. Tunbergo raugerškiai geriausiai auga vidutinio derlingumo priesmėlyje ar lengvame priemolyje, kurių pH 5–7.
Jokiu būdu nesodinkite raugerškių labai drėgnoje vietoje, nes vandens perteklius jiems nepatinka. Prieš sodinant į dirvožemį patartina įmaišyti durpių ir komposto arba mėšlo, tada krūmas augs greičiau, bus vešlesnis.
Raugerškiai ypač gražiai atrodo pasodinti prie mūrinės sienos arba prie tvoros, taip pat iš jų galima formuoti gyvatvorę, nes šie augalai gana vešlūs. Prie raugerškių galima sodinti rožes – šios gėlės labai gražiai atrodo vešlių jų lapų fone. Jei norite suformuoti krūmą, karpyti geriausia vasaros pabaigoje, tada krūmas puikiai ištvers procedūrą. Dauginti skirtas šaknų atžalas taip pat geriausia atskirti vasaros pabaigoje, kai jos išauga iki apytikriai 8 cm ilgio.
Tinka gyvatvorėms
Raugerškiui reikėtų parinkti šviesią vietą, nes šešėlyje šio augalo lapai praranda savo spalvą ir iš sodriai vyšninės ar raudonos spalvos gali pavirsti tiesiog įprastai žaliais. Norint, kad raugerškis išsiskirtų tarp kitų augalų, jį reikėtų sodinti 1,5–2 m atstumu nuo kitų augalų. Jei iš raugerškių formuojate gyvatvorę, krūmelius reikėtų sodinti paliekant bent 0,5 m tarpus. Jei norite, kad gyvatvorė būtų tankesnė, krūmelius sodinkite maždaug 3 cm atstumu.
Raugerškis gana atsparus šalčiui ir sausroms, gerai reaguoja į genėjimą. Genima kasmet nuo antrų augimo metų, pašalinant silpnus ūglius. Seni krūmai retinami pavasarį. Raugerškių gyvatvores reikia pradėti genėti antraisiais metais po pasodinimo, pašalinant nuo 1/2 iki 2/3 antžeminės dalies. Sekančiais metais genėti galima birželio pirmoje pusėje ir rugpjūčio pradžioje.
Papildomai tręšiama antrais metais po pasodinimo azoto trąšomis (20–30 g karbamido kibirui vandens). Vėliau tręšti reikia kartą kas 3 metus.
Didelių augalų kompozicijoms, parkams, skverams, apsauginiams želdiniams ar šlaitams sutvirtinti puikiai tiks stambesnių raugerškių veislės: 'Violacea', Tunbergo raugerškiai, 'Atropurpurea', 'Erecta', 'Aurea', 'Harlequin', 'Kelleris' ir kt.
Iš raugerškių galima sodinti nepereinamas gyvatvores, joms tinka visos šių augalų veislės. Mažų raugerškių veisles 'Admiration' ar 'Atropurpurea Nana' patartina rinktis norint spalvingos gyvos atitvaros tarp sklypo zonų. Nekarpomai gyvatvorei tiktų 'Kelleris', 'Atropurpurea' ar 'Erecta'.
Vazonuose kuriamoms kompozicijoms galima rinktis mažų raugerškių veisles 'Bonanza Gold', 'Admiration', 'Atropurpurea Nana'. Dideliuose vazonuose keletą metų gali augti ir didesnių raugerškių veislės. Svarbu nepamiršti vazonų apšiltinti prieš žiemą, nes raugerškių šaknys gana jautrios šalčiui.
Šie augalai dera prie akmenų, laiptų ar sienelių, alpinariumuose ar japoniškuose soduose. Tereikia išsirinkti mieliausius.
Po šalnų uogos skanesnės
Lietuvos miškuose ir šlaituose natūraliai auga paprastieji raugerškiai. Jų žiedai susitelkę į kekes, uogos raudonos, valgomos, rūgštoko skonio, po šalnų dar skanesnės. Iš jų verdamos uogienės, marmeladai, džemai, gaminamos sultys ir kiti gardumynai. Tačiau raugerškio uogų anksčiau nei rugsėjo mėnesį skinti negalima – nesunokusios uogos yra netgi nuodingos.
Raugerškio uogas rekomenduojama skinti tik po pirmųjų šalnų, uogos tada būna ir skanesnės, ir vertingesnės. Jose daug vitamino C, vitaminų E ir P, alkaloidų, iš kurių daugiausia – berberino, karoteno, organinių rūgščių. Profilaktiškai ir gydymui vartojamos raugerškio uogos, lapai, žievė ir šaknys.
Atskiros augalo dalys vartojamos sergant šlapimo takų ligomis, kolitu, nuo viduriavimo. Berberino ir kitų alkaloidų preparatai skiriami kaip tulžį varanti ir skausmą malšinanti priemonė sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis: chronišku hepatitu, tulžies akmenlige, cholecistitu.
Autorius: Norvydas Valatka
