Rasos nuo seno buvo viena svarbiausių metų švenčių. Pasak E. Valentės, ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis visais laikais žmogui turėjo ypatingą reikšmę.
„Ši šventė buvo švenčiama nuo labai senų laikų, nes tai metas, kai saulė pasiekia savo aukščiausią tašką, o gamta yra pačiame žydėjime“, – pasakoja etnologė.
Anot jos, būtent todėl Rasų šventė visuomet buvo glaudžiai susijusi su sveikata, gyvybingumu ir gamtos galiomis.
Galingiausias metas rinkti vaistažoles
Viena svarbiausių Rasų tradicijų – žolynų rinkimas. Tikėta, kad prieš pat šventę ir jos metu surinkti augalai turi stipriausias gydomąsias savybes. Esminis čia ir pats žodis „kupolės“, siejamas su didžiausiu augalijos suvešėjimu ir sužydėjimu.
„Tai metas, kai visa augmenija yra pačioje savo stiprybėje. Dėl to ir gydomosios žolynų savybės yra stipriausios. Po šventės jos pamažu ima silpnėti“, – aiškina etnologė.
Todėl nuo seno buvo renkamos įvairios vaistažolės – čiobreliai, mėtos, ramunėlės, pelynas ir daugybė kitų augalų, kuriuos žmonės naudojo sveikatai stiprinti visus metus.
Daug dėmesio skirta ne tik žolynams, bet ir pačiam žmogui, kuris taip pat yra gamtos dalis. Kiekvienas žmogus pačiame kūno viduryje turi saulės mazgą – jis susijungia Saule, šviečiančia danguje, kuri dabar aukščiausiai, labiausiai apšviečiani, šildanti ir viską auginanti.
„Tai įgalina mus būti stipresniais, šviesesniais, darbingesniais, šviesesniais. Kokių mes apeigų besugalvoję beatliktumėme šios šventės metu, visa tai yra mūsų vidinės saulės, mūsų vidinės šviesos stiprinimas“, – sako etnologė.
Pagal senąsias tradicijas, Rasų šventė prasidėdavo apsiprausimu. Seniau žmonės prausdavosi pirtyse, upėse ar ežeruose, taip simboliškai nusiplaudami visus susikaupusius rūpesčius.
Po to būdavo ruošiama šventvietė. Prie įėjimo statomi žolynais puošti vartai, o pačioje šventės vietoje iškeliama kupolė – aukštas stiebas, papuoštas šiuo metu taip gausiai žydinčiais laukų augalais.
Be to, kupolės Kupolės viršuje pritvirtinamas ratas, kuriame vėliau uždegama ugnis. Tai simbolizavo saulę ir žmogaus vidinę šviesą.
Vainikas – daugiau nei puošmena
Neatsiejama Joninių dalis – vainikų pynimas. Tačiau etnologė pabrėžia, kad senovėje tai nebuvo vien dekoracija.
Tikėta, kad žmogų supa savotiškas šviesos laukas, o vainikas tampa jo stiprinimo simboliu. Dėl to ypatingas dėmesys buvo skiriamas augalams ir jų spalvoms.
Raudoni žiedai simbolizavo gyvybinę energiją ir jėgą, geltoni – dvasinį augimą ir šviesą, balti bei žydri – tyrumą, išmintį ir vidinę ramybę.
„Dažnai net nereikia daug galvoti. Žmogus intuityviai renkasi tuos augalus, kurių tuo metu labiausiai reikia jo vidinei būsenai“, – pastebi pašnekovė.
Dar viena svarbi tradicija – devynių žolynų puokštės rinkimas. Seniau tikėta, kad ją reikia surinkti iš devynių skirtingų pievų ir laukų arba einant kas devintą žingsnį nuskinant po vieną augalą. Tokia puokštė laikyta savotišku ateities simboliu.
Merginos iš jos spėdavo būsimą likimą, o kai kuriose vietovėse būdavo moterų, gebančių iš puokštės „perskaityti“ žmogaus gyvenimo ženklus.
Ne mažiau populiarus buvo ir vainiko metimas ant kupolės. Jei vainikas užsikabindavo iš pirmo karto, tikėta, kad vestuvės jau ne už kalnų, jei trečio ar ketvirto karto – tiek metų dar reikės palaukti vedybų.
Ugnis ir vanduo – dvi svarbiausios stichijos
Vakare svarbiausia šventės dalimi tapdavo laužas. Prie jo buvo dainuojama, šokama, atliekami rateliai, o ugniai priblėsus žmonės šokdavo per liepsnas.
Pasak etnologės, šis veiksmas, kai šokame per ugnį, yra simbolinis apsivalymas ir vidinės šviesos sustiprinimas.
Ne mažiau svarbus buvo ir vanduo. Tikėta, kad Rasų naktį jis įgauna ypatingų galių. Žmonės maudydavosi ežeruose, upėse arba braukdavo rasą nuo pievų ir ja prausdavosi veidą.
„Buvo tikima, kad šią naktį vandens galia yra ypatinga ir tai, vėlgi, yra ir sveikatinimas, ir savęs budinimas labiau gyvuoti, labiau skleistis, labiau gyventi.
Dar sakoma, kad Rasų vanduo yra svarbus ir dė to, kad jeigu juo prausiame veidą, prausiame savo odą, ji tampa skaistesnė ir lyg žmogus tampa netgi jaunesnis ir, žinoma, sveikesnis“, – pasakoja E. Valentė.
Vainikų plukdymas ir ryšys su protėviais
Vienas gražiausių Joninių papročių – vainikų plukdymas vandeniu. Ant jų uždegama žvakelė simbolizuoja žmogaus šviesą, o vanduo – gyvenimo tėkmę ir ryšį su protėviais.
Anot etnologės, šis ritualas primena, kad kiekvienas žmogus yra savo giminės ir tautos tęsinys. Leidžiant vainikus į vandenį, prisiminkime savo didžiuosius tautos mokytojus, autoritetus, kurie paliko ryškų pėdsaką mūsų tautos kultūroje.
„Mes čia randame tarsi tokią sąjungą ir leidžiame savo vainikėlius su ugnele tam, kad vėlgi juos pagerbtume ir tuo pačiu pasakytume, kad jie yra su mumis.
Mes esame su jais amžinoje sąlygoje, mes esame jų tęstinumas. Ir lygiai kaip tie mūsų vainikėliai su žvakelėmis plaukia upelyje, lygiai taip pat mūsų gyvenimas teka, bet tame gyvenime, toje tekmėje, po ja yra taip pat ir visa mūsų protėvių kultūra, jų žinios, visas didysis ir gražusis protėvių gyvenimas, kurio ir esame tolimesnė dalis“, – sako ji.
E. Valentė priduria, kad šis veiksmas gali būti ir sąmoningas ar nesąmoningas išminties ir patirties patikrinimas – niekas nežino, galbūt kitą naktį susapnuosite atsakymą į rūpimą klausimą ar sprendimą kilusiam iššūkiui.
Paparčio žiedo paieškos – neatskiriama šventės dalis
Nors bene garsiausias Joninių simbolis yra paparčio žiedas, E. Valentė primena, kad jo reikėtų ieškoti ne miške, o savyje.
Paparčio žiedas yra ne fizinis, apčiuopiamas daiktas, o būvis, kai tyloje, ramybėje ir vidinėje švaroje pasiekiama tobula erdvė, kurioje žmogus patiria visažinystę.
Mūsų folklore pasakojama, kad paparčio žiedo turi būti ieškoma taip:
„Paparčio žiedas ieškomas nuėjus į girią, į papartyną. Apsibrėžus apie save ratą, geriausia su šermukšnio šakele, nes, kaip žinia, šermukšnis saugo nuo piktų dvasių, nuo įvairių blogų jėgų, reikia atsisėsti, sukryžiuoti kojas ir gerai būtų pasidėti ant kelių šilko skarelę, atsisėsti ir ramiai, ramiai laukti.
Sakoma taip, kad atūžia paparčio žiedas kaip juodas debesis. Jeigu neišsigąsti ir ramiai išlieki savo gražiame būbvyje, paparčio žiedas nusileidžia, krenta ant šilko skaros ir tu jau jį turi.
Jeigu suėmęs į skarą paparčio žiedą eini namo neatsigręždamas ir į nieką dėmesio nekreipdamas, ramiai, su niekuo nekalbėdamas, tylomis ir pagarbiai, taip parsineši paparčio žiedą su savimi ir jis jau niekur toliau nuo tavęs nebepabėgs.“
Joninių proga – palinkėjimas visiems
Kalbėdama apie Jonines, dar vadinamas Rasas, etnologė sako linkinti, kad šventė būtų šviesi ir visi, savyje įgavę dar daugiau šviesos iš aukščiausiame taške pakilusios saulės, būtume sveikesni, išmintingesni.
Ji primena, kad ši šventė yra ne apie trankų šventimą, o gerokai gilesnius dalykus.
„Senosios tradicijos yra glaudžiai susietos su gamta, jos yra pačios tikriausios ir mums pačios reikalingiausios, nes tada darome apeigas, įvairius maginius veiksmus savo stiprybei, savo gerbuviui, savo didesnei šviesai ir sklaidai.
Manau, kad švęskime taip, kaip reikia švęsti nuo senų laikų – paprastai ir gražiai. <...> Nepamirškime ne tik pašvęsti, bet ir senųjų labai gražių papročių, nes, iš tikrųjų, tai ir yra šventimas.
Šventimas nėra išorinė būsena, kad smagu, padūkim. Šventimas čia tas ir yra, kad tai yra vidinis būvis. Atsiverkime saulei iki galo ir jeigu tą sugebėsime padaryti, tai ir yra didžioji šventė. Atsiverkime vandeniui iki galo, besimaudydami jame. Atsiverkime ugniai iki galo, žiūrėdami į ją, šokdami per prigęsusį laužą.
Jeigu esame tame tikrume ne tarp kitko, ne dėl to, kad kažkas taip darė, o darome atsiverdami, tai ir yra nesuvaidintas gyvenimas“, – palinkėjimą siuntė E. Valentė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
