Gydymo kelias buvo sunkus ir emociškai labai skaudus – chemoterapijos dozės, organizmo nusilpimas ir nežinomybė, kiek dar liko laiko kartu. Živilė prisimena, kad stebėti, kaip mylimas žmogus nyksta akyse, buvo neįsivaizduojamai sunku.
Po vyro mirties moteris prarado gyvenimo džiaugsmą, jautė nuolatinį išsekimą ir nesugebėjimą grįžti į įprastą gyvenimą, todėl kreipėsi į psichiatrą, kad gautų pagalbą susidoroti su netektimi.
Pirmieji vyro ligos simptomai
Živilė pasakoja, kad jos vyrui Arūnui staiga ėmė kristi svoris, trūko energijos, nuolat jautė nuovargį – tai buvo pirmieji ligos požymiai.
„Pradėjome tirti sveikatą – atlikome kraujo tyrimus, tikrinome vitaminų trūkumą ir rodiklius. Dėl to lankėmės pas gydytojus“, – atskleidžia ji.
Moters teigimu, Arūnui taip pat pasireikšdavo naktinis prakaitavimas – tekdavo net keisti čiužinį, nes naktį jis sušlapdavo keletą kartų. Tuomet jie galvojo, kad problema galbūt čiužinyje, tačiau tai buvo dar vienas ligos požymis.
„Tuo metu gyvenome ne Lietuvoje, o Škotijoje, kreipėmės į gydytojus, tačiau situacija buvo vertinta gana atsainiai – vyrui atsiradus bėrimui ir odos niežėjimui išrašė tik kremą, išsamesnių tyrimų neatliko.
Grįždami į Lietuvą atostogų metu kelis kartus lankėmės privačiose klinikose, ieškojome atsakymų, kodėl blogėja savijauta, kamuoja nuovargis, krenta svoris. Vėliau atsirado ir kairio šono maudimas“, – sako Živilė.
Ji priduria, kad net ir atlikus tyrimus kraujo rodikliai dažniausiai būdavo geri, todėl ketverius metus niekas nepastebėjo rimtesnės problemos.
Išgirdo skaudžią diagnozę
Privačiose klinikose gydytojai taip pat sakė, kad kraujo rodikliai geri ir nieko netrūksta, todėl šeima manė, jog vyras tiesiog persidirbo.
„Nors tuo metu neatrodė, kad dirbame per daug – juk taip dirba visi žmonės. Vis dėlto pasiūliau vyrui: „Žinai, išsipirk mėnesiui poilsį sanatorijoje Lietuvoje – tiesiog pailsėk, atsipūsk, ir gal viskas savaime susidėlios į savo vietas“, – sako Živilė.
Tačiau šis pasiūlymas buvo tik pradžia. Vienas kineziterapeutas, darydamas procedūrą Arūnui, išklausęs jo simptomus, užsiminė, kad tai gali būti onkologinė liga.
„Jie išsikalbėjo ir vyras papasakojo, kad jam darė echoskopiją, tačiau kolonoskopija nebuvo atlikta. Jis paskambino man iš sanatorijos ir pasakė, kad galbūt verta pasidaryti kolonoskopiją. Aš pritariau, nes sveikata nesitaisė, o priežasties reikėjo ieškoti“, – pasakoja Živilė.
Po ketverius metus trukusio sveikatos blogėjimo jie nuvyko pas dar kitą gydytoją. Apžiūros metu, dar neatlikus tyrimų, gydytojas perspėjo, kad artimiausius planus teks atidėti, nes plika akimi mato piktybinį naviką. Taip šeima išgirdo skaudžią diagnozę – Arūnui buvo nustatytas tiesiosios žarnos vėžys.
„Kai tai išgirdome, ištiko šokas – negalėjome patikėti. Prasidėjo išsamūs tyrimai: kolonoskopija, biopsija, o atsakymas patvirtino piktybinį, ketvirtos stadijos vėžį. Magnetinis rezonansas, kompiuterinė tomografija – visi tyrimai tik dar kartą patvirtino, kad tai pažengusi onkologinė liga“, – prisimena Živilė.
Gydymo metu sužinojo skaudžią tiesą
Živilė atskleidžia, kad pradėjus gydymą gydytojai supažindino jos vyrą Arūną su liga, jos stadija ir sudarė gydymo planą.
„Kad liga nepagydoma ir gydymas skirtas tik laikui prailginti, mums niekas aiškiai nepasakė. Vis tiek tikėjome, nes gydymą nuolat keitė, ieškojo tinkamiausio varianto, nors buvo labai sunku.
Vyras netoleravo chemoterapijos – organizmas jos neatlaikydavo, kraujo rodikliai smarkiai krisdavo, jis nusilpdavo, todėl medikai keisdavo vaistus ir bandydavo kitus gydymo būdus“, – prisimena moteris.
Po pusantrų metų, nors gydymas viso truko 2,5 metų, Živilė pati pradėjo domėtis paskirtais vaistais ir pamatė, kad Arūnui buvo skirta paliatyvi terapija – tai nebuvo gydymas, galintis išgydyti, o tik gyvenimo su liga pratęsimas.
„Apie tai sužinojome tik tada, kai tiesiai paklausiau gydytojos. Ji pasakė, kad liga rimta ir praktiškai nepagydoma. Vėliau kreipėmės į privačią kliniką dėl specialių injekcijų – viena kainavo 6 tūkst. eurų, reikėjo mažiausiai šešių. Tačiau ir ten gavome atsakymą, kad gydymo nepradės, nes jis vis tiek nepadės“, – sako Živilė.
Prasidėjus naujai chemoterapijos fazei, gydytojas supažindino su planu, kuris galėjo tik šiek tiek pratęsti gyvenimo laiką – iki pusės metų. Arūnas tiesiai paklausė: „Ar tai tik pratęsimas, ar gali išgydyti?“, tačiau gydytojas atsakė, kad išgydymo tikimybės nėra.
Dėl šios priežasties vyras atsisakė paskutinio gydymo ir daugiau chemoterapijos nepriėmė. Nepaisant to, be gydymo pavyko išgyventi dar tris mėnesius – Arūnas mirė sulaukęs 45-erių metų.
Živilė sako, kad gydymo laikotarpis paliko gilų pėdsaką – stebėti, kaip artimasis nyksta akyse, kankinasi nuo stiprių vaistų ir skausmo, buvo neįsivaizduojamai sunku.
Po vyro netekties, nors lankėsi pas psichologus, moteris pajuto, kad viena pati nebesusitvarko su skausmu. Dėl to kreipėsi į psichiatrą, nes prarado gyvenimo džiaugsmą, nesugebėjo atlikti net kasdieninių darbų ir nuolat jautė didelį išsekimą.
„Mes dažnai pamirštame gyventi dabartyje, o praeities nepakeisime. Labai skaudu prarasti artimą, bet turime suvokti, kad visi čia esame laikinai.
Niekas nežino, kada kas atsitiks, todėl svarbu gyventi šią akimirką. Aš stengiuosi sau tai priminti ir taip išsikapstyti iš visos skaudžios istorijos“, – pokalbį užbaigė Živilė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
