„Sveiki, norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš savarankiškos kelionės po Ispaniją, Andalūzijos regioną. Keliavom 2013 sausio 9-16 dienomis“, – Makaliui parašė skaitytoja Inga.
Man asmeniškai tai buvo pirmoji kelionė į Ispaniją, bet surizikavau ją planuoti pati. Pasinaudojusi keliautojų rekomendacijomis, susidariau maršrutą: Malaga – Setenil de las Bodegas – Sevilla – Ronda – Gibraltaras.
Pirmas netikėtumas man, naujai keliautojai, buvo automobilio nuomos užstatas. Pasisitengiau ir susiradau vietinę įmonę, kuriai nereikalingas užstatas, suteikiamas pilnas draudimas. Lėktuvo bilietai, viešbučiai, automobilis užsakytas, daugumoje miestų busim tik vieną dieną. Nerimavau, ar nebus taip, kad pusę dienos klaidžiosim ieškodami viešbučio ir miesto pažinimui neliks laiko… Paliekam šaltąją žiemą ir keliam sparnus TEN, KUR ŠILTA.
Malaga pasitinka tikrai gražiu šiltu oru… Bėgam ieškoti automobilio. Toliau viešbučio paieškos. Šį kartą nakvynės vietą surandame nesunkiai. Viešbutis Tryp Malaga Guadalmar Hotel nustebina prabanga, balkonu su vaizdu į jūrą ir kalnus.
Kiek pailsime ir keliaujame susipažinti su miestu. Nesunkiai radome miesto centrą. Vietą automobiliui pastatyti netikėtai randame vietiniame turguje, į kurį būtų tiesiog nuodėmė neužsukti. Patenkame į šviežių vaisių kvapo karalystę… Nesugebėjau atsispirti braškėms, vėliau tikrai nepasigailėjau!
Pagaliau centras, kuriame įspūdį paliko tik katedra ir Pikaso namas. Daugiau laiko praleidom pakrantėse, parkuose. Po šalčių mūsų šalyje, čia buvo tiesiog atostogų palaima…
Vakare paragavom visų labai giriamo Malagos vyno. Nepasakyčiau, kad labai nustebino, bet, nors ragavom nedaug, rytas buvo sunkus. Pabudome, laukė gausūs pusryčiai, o nuostabi saulė žadėjo puikią dieną. Išskubėjome į „Krokodilų fermą“. Pasisekė – pataikėm tuo laiku, kuomet vyko pasirodymas. Gidui už programą užkabinčiau medalį – prikaustė dėmesį nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Beje, gavome dovanų – galimybę nusipaveiksluoti su krokodilo jaunikliu. Keistai nuostabus jausmas. Ar rekomenduočiau šią fermą poilsiautojam? Jei ne pasirodymas, ten būtų neįdomu.
Patraukėme į „Drugelių fermą“. Didelis šiltnamis, kuriame gyvena daug didelių drugelių rūšių, keli paukšteliai ir kelios voverės. Buvo nuostabu tiesiog atsisėsti, pailsėti, apie nieką negalvoti. Vienas ryškiai mėlynas drugelis labai pamilo mano mėlyną rankinę, tad teko pasistengti „įkalbėti“ mažąjį draugą likti savo namuose. Tiek įspūdžių iš Malagos, laikas keliauti toliau.
Šis miestelis maršrute atsirado visai netikėtai. Tiesiog pamačiau nuotraukas ir neatsispyriau pagundai pamatyti jį gyvai. Garsėja šis miestelis tuo, kad visas kaimas pastatytas tiesiog tarp uolų. Stengiausi, tačiau keliautojų atsiliepimų neradau, tad rizika vykti į šį miestelį buvo didelė.
Vykstant iš Malagos, pavargstam nuo vingiuotų kalnų kelių. Tikrai reikia daug pastangų nenudardėt nuo šlaitų, o vietiniai pralekia pro šalį lyg autostrada.
Navigacija rodo, kad beveik atvykome, tačiau esame laukuose, tik už kelių kilometrų pamatome kelis didelius apleistus pastatus, kaip pasirodo vienas iš jų – mūsų viešbutis El Almendral (siūlau aplenkti šį viešbutį kiekvienam! Nei aplinka graži, nei vieta patogi, viešbučio restoranas paverstas vietine alude, pusryčiai itin nesotūs. Prastas kainos ir kokybės santykis).
Nelabai nudžiugome. Tempiame mantą į būsimą nakvynės vietą. Staigmena – angliškai čia niekas nekalba. Šiaip ne taip gavome kambarį, kuris pritaikytas vasarai. Dar neatrasta kalba išsireikalaujam papildomos patalynės. Ir nusprendžiam, kad pagaliau atėjo metas ieškoti miestelio, kuriame, pagal navigacijos duomenis, jau dabar turėtume būti.
Pasiseka – apsukę kelis ratus randam tai, ko čia atvažiavom. Reginys atperka visus vargus. Tai nenupasakojama, tai tiesiog reikia pamatyti! Apėję visą miestelį, nusprendžiame traukti žemėlapį ir vykti apžiūrėti apylinkių.
Prasideda didžiausios linksmybės. Norėdami išvažiuoti iš miestelio, turime važiuoti labai siauromis gatvelėmis, net žadą atima. Nors mūsų automobilis vienas mažiausių, bet važiuojant iš vienos gatvelės, teko ne tik užsilenkti veidrodėlius, tačiau net „pilvus įtraukti“. Prireikė milžinišku pastangų, net vietiniai išėjo iš aludės su alaus bokalais pažiūrėti. Pasibaigė sėkmingai, tačiau net vakarykštis Malagos vynas galutinai išgaravo nuo streso.
Kadangi arti nebuvo didmiesčių, lankėm mažesnius miestelius. Kiekvienas jų buvo nepaprastai gražus, turėjo bent po vieną lankytiną objektą – pilį, bažnyčią. Iki kiekvieno tekdavo kopti pėsčiomis, nes nuvažiuoti buvo neįmanoma. Po trečio tokio kopimo į vietinės pilies „kalną“, mūsų žodynę atsirado naujas keiksmažodis – KOPTI. Išvada viena – apsistoti nakčiai Setenil de las Bodegas tikrai neverta, tačiau užsukti pamatyti šį miestelį tiesiog būtina.
Sulaukę ryto pasidžiaugėm, kad nesušalom, nes sausio mėnesio naktys Ispanijoje vėsios. Pusryčiai viešbutyje juokingi. Supratę, jog liksim alkani, panorom kuo greičiau apleisti šį užmirštą kampelį. Skubiai sėdome į automobilį ir patraukėme į Seviliją.
