Šiandien dvaro atgaivinimo iniciatyvai vadovauja VDU Kamerinio orkestro direktorė ir dvaro valdytoja Rita Bieliauskaitė.
„Mano giminė iš šio dvaro kilusi nėra, kaip žmonės dažnai pagalvoja. Tačiau mano proseneliai buvo kilę iš Vinkšnupių kaimo, kuriame stovi dvaras. Kadaise tai buvo didelis, gyvas kaimas, bet per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo subombarduotas – išliko tik keli namai.
Pats dvaras per karą nenukentėjo: ponai buvo ištremti į Sibirą, o dvare apsigyveno po karo namų netekę žmonės“, – pasakoja ji.
Viskas prasidėjo nuo atsitiktinio apsilankymo
Idėja įsigyti dvarą atsirado netikėtai. R. Bieliauskaitė prieš beveik trejus metus norėjo parodyti draugams prosenelių kaimą ir jame stovinčius dvaro likučius – tiksliau, du geriau išlikusius jo pastatus.
„Vaikščiojome po teritoriją, gėrėjomės, stebėjomės, bet kartu ir piktinomės: kodėl niekas šito objekto netvarko? Kas jo savininkas? Kodėl jis paliktas likimo valiai?“ – prisimena ji.
Netrukus ji sužinojo, kad dvaras pardavinėjamas aukcione. Pirmojo aukciono metu pirkėjo neatsirado, todėl dvaras atsidūrė pakartotiniame aukcione, į kurį komanda ir užsiregistravo.
„Sutarėme: jei atsiras bent vienas rimtas pirkėjas, pasitrauksime. Gal yra milijonierių, kurie tokį objektą galėtų sutvarkyti greičiau ir geriau. Bet tokių neatsirado“, – pasakoja dabartinė valdytoja.
Aukcioną jie laimėjo, nes buvo vieninteliai dalyviai. Taip dvaras atsidūrė VšĮ „Klasikos projektai“ rankose. Netrukus buvo įsteigta ir nauja nevyriausybinė organizacija – Vinkšnupių dvaro paramos fondas.
Entuziazmas greitai atsitrenkė į realybę
Paveldosaugos objektų tvarkymas Lietuvoje pasirodė esąs sudėtingas, nenuoseklus ir brangus procesas.
„Skambini vienam architektui – jis pasako vienaip, kitam – kitaip. Paveldosaugininkai ne visada vieningai aiškina, ką galima daryti, o ko ne. Nėra vieno aiškaus šaltinio, iš kurio suprastum viską“, – sako R. Bieliauskaitė.
Skaudi tema – baudos paveldo objektų savininkams.
„Jei objektas netvarkomas, savininkui išrašoma bauda. Bet jei žmogus neturi lėšų, kaip jam padeda dar viena bauda? Vietoj remonto jis moka institucijoms, o pastatui tik blogiau“, – priduria ji.
Panaši situacija matoma ir šalia: kitas netoliese esantis dvaras griūva, savivaldybė negali padėti, o pirkėjo taip pat neatsiranda.
Komandos nario Nerijaus Šnaro komentaras
„Dėl baudų esame girdėję, bet patys kol kas nesusidūrėme. Su Paveldo departamentu bendraujame dažnai ir sutariame gerai, tačiau sistemoje tikrai yra taisytinų vietų.
Tarp perdėtos valstybinės apsaugos ir paramos nėra adekvačios lygybės. Mūsų atveju, norėdami pradėti tvarkybos darbus, turime pasitvirtinti projektą. Pagal normatyvus, tvarkybos darbų projektas gali kainuoti iki 100 tūkst. eurų.
Tiek projektuotojų, tiek rangovų, galinčių dirbti su paveldu, yra labai mažai, todėl kainos kyla. Tokiame atokiame kaime tai milžiniška investicija – už tiek galima pastatyti naują namą.
Dėl to daugelis numoja ranka: leidžia objektams griūti arba tvarko savarankiškai, rizikuodami baudomis. Sistema nori saugoti objektus, bet biurokratinis aparatas išpūstas, kainos didelės, pinigų viskam nėra, todėl paveldo objektai nyksta, o žmonės bijo juos įsigyti“, – teigia N. Šnaras.
Istoriją teko atkurti beveik nuo nulio
Prieš pradedant tvarkybos darbus, R. Bieliauskaitė kartu su istorike Raimonda Rickevičiene atliko plataus masto archyvinius tyrimus.
„Norėjome ne tik papasakoti dvaro istoriją, bet ir įrodyti jo vertę visuomenei – tai buvo būtina siekiant pakelti objekto statusą iš registrinio į valstybės saugomą“, – pasakoja ji.
Istoriniai tyrimai atskleidė, kad 1661–1863 m. dvarą valdė totorių kilmės Baranauskų (anksčiau – Baranovskių) giminė.
Po 1863 m. sukilimo giminė neteko valdžios – dvaras buvo iš jų atimtas. Šiame krašte gyvenę totoriai dingo iš istorinių dokumentų: manoma, kad dalis jų emigravo į Osmanų imperiją, o dalis asimiliavosi tarp lietuvių gyventojų.
„Šiame krašte iki šiol daug žmonių su juodais plaukais ir tamsiomis akimis. Vietiniai sako, kad tai galėtų būti totoriškos šaknys“, – sako pašnekovė.
Pirmoji emocija – gailestis
Nors šiandien dvaro atgaivinimo procesai pajudėję, pirmasis R. Bieliauskaitės apsilankymas įsirėžė skaudžiai.
„Pamačiau didingą dvarą, bet apleistą. Pirmas jausmas buvo gailestis. Atrodė, nejaugi tikrai negalime šito pastato išgelbėti? Juk tai mūsų istorija“, – sako ji.
Didžiausias stabdys – Kultūros ministerijos vilkinamas sprendimas dėl objekto statuso pakeitimo į valstybės saugomą.
„Prašymą pateikėme 2023 metų birželį. Viską sutvarkėme, pateikėme visus dokumentus. Jei sprendimas būtų priimtas anksčiau, šiandien jau būtume projektavimo darbų etape“, – teigia ji.
Kol nėra suteikto statuso, objektui negalima gauti jokios finansinės paramos, tačiau visi apsaugos reikalavimai galioja. Tai savininkams sukuria paradoksalią ir nesąžiningą situaciją.
Dvaras jau bunda – vyksta renginiai ir naktinės ekskursijos
Nors didieji tvarkybos darbai dar neprasidėjo, Vinkšnupių dvare jau vyksta gyvenimas. Renginių daugėja, o artimiausiomis dienomis laukiama pirmosios naktinės ekskursijos po dvarą ir jo požemius.
„Turime daug istorijų, kurių dar nepasakojome viešai. Viena įdomiausių – šalia esančios bažnyčios rūsiuose esanti Vinkšnupių ponų laidojimo kripta. Lankytojai netrukus tai pamatys pirmą kartą“, – sako R. Bieliauskaitė.
Didžioji dalis istorijos renkami tarsi iš pelenų: archyvai sudegė kartu su Bartninkų bažnyčia, todėl informacijos tenka ieškoti kapinėse, pokalbiuose su senbuviais, pasakojimuose iš lūpų į lūpas.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
