„Krikščionybė yra tuščio kapo religija, nes mes atsiremiame į viltį, kuri pranoksta istoriją ir remiasi Kristaus pergale prieš nuodėmę ir mirtį“, – naujienų portalui tv3.lt sako kunigas.
Jo teigimu, po Kristaus prisikėlimo apaštalai išgyveno ne tik džiaugsmą, bet ir didžiulį vidinį lūžį. Jie turėjo išmokti gyventi naujoje tikrovėje – suvokti, kad Kristaus įvykis pakeitė pasaulio istoriją ir tapo civilizacijos, kurioje gyvename jau daugiau nei du tūkstančius metų, pradžia.
Sekminių prasmė ir pamokos šiandieniniam žmogui
Sekminės krikščionims yra ne tik religinė šventė. Tai diena, kai išsigandusi ir pasimetusi mokinių bendruomenė tampa drąsia Bažnyčia. Pasak kunigo, apaštalai laukė Šventosios Dvasios už užrakintų durų – išsigandę, abejojantys, nežinantys, kas jų laukia. Tačiau svarbiausia, kad jie liko kartu sudėtingame, išgąsčio ir nerimo laikotarpyje.
„Sekminės mums dar kartą primena: mes esame kartu ir tik kartu eidami išlaikysime teisingą kryptį, prisimsime teisingesnius sprendimus ir kartu, kaip Dievo tauta, priimdami sprendimus, kryptį, mes nesuklysime. Po vieną mes klystame, būdami kartu – nesuklystame“, – kalbėjo R. Doveika.
Kunigas pabrėžia, kad šiandieninei visuomenei ši žinia tampa ypač aktuali. Jo nuomone, pasaulis vis labiau grimzta į susiskaldymą, o skirtinga nuomonė dažnai tampa priežastimi žmogų atstumti ar pasmerkti.
„Mes nebemokame būti vieningi savo kitoniškume. Mes keikiamės, vienas kitam mėtom vidurinius pirštus, žeminam vienas kitą, tyčiojamės, stumdom, eliminuojam, užsidarom į burbulus ir pralaimim.
Sekminės mus veda į visišką šiandienio elgesio apnuoginimą, parodymą, kad yra pasirinktas neteisingas kelias, neteisinga kryptis ir įrankiai, kuriuos naudojame, mus žeidžia ir nieko nesukuria. Mes išsidaužom, išsilakstom, užsidarom ir tada kenčiam. <...> Ar gali šukės ką nors sukurti, apart kraujuojančių žaizdų?“ – klausimą kelia dvasininkas.
Pasak kunigo, pirmųjų krikščionių bendruomenė buvo visiškai kitokia. Joje buvo ir abejojančių, ir nesuprantančių, ir besiginčijusių, tačiau nė vienas nebuvo išstumtas. Visus jungė vienas centras – Kristaus pažadas. Būtent čia, anot kunigo, slypi viena svarbiausių Sekminių pamokų šiandienai:
„Ar mūsų gyvenime, mūsų visuomenėse – tautoje, šeimose, darbo vietose, religinėse ir visuomeninėse bendruomenėse – dar yra centras? Koks tas centras – pletkai, nuomonė, asmeniniai įsivaizdavimai, ar centras, ties kuriuo mes visi renkamės – skirtingi, kitoniški, ir to centro akivaizdoje išgyvename vienybę?“
Sekminės atveria tikrąją krikščionybės esmę
Sekminių dieną, kaip liudija Šventasis Raštas, ant apaštalų nusileidžia Šventoji Dvasia, vaizduojama ugnies liepsnomis. Tai tampa ženklu, kad žmogui suteikiama drąsa ir galia kurti kitokį pasaulį. Kunigo teigimu, būtent čia atsiveria tikroji krikščionybės esmė – gebėjimas ne naikinti, o kurti santykį, konkuruoti ne gudrumu ar jėga, bet meile.
„Apaštalas Paulius sakys: konkuruokite tarpusavio meile ir pagarba. Stenkitės kuo daugiau vieni kitus pakelti, gydyti žaizdas, parodyti pagarbą“, – primena dvasininkas.
Pasak jo, šiandien žmogus dažnai kalba apie laisvę, tačiau kartu tampa priklausomas nuo pykčio, apkalbų, susiskaldymo ir nuolatinio konflikto. Kunigas nevengia aštrios kritikos šiuolaikinei visuomenei, kurioje, jo žodžiais, „cancel“ kultūra tampa nauja vergystės forma.
„Apkalbos yra vergystė. Šmeižtas yra vergystė. Gebėjimas eliminuoti kitą žmogų – taip pat vergystė. Vergai nesukurs laisvės“, – įsitikinęs R. Doveika.
Antra svarbiausia šventė krikščionims po Velykų
Jis pabrėžia, kad Sekminės krikščionims yra antroji svarbiausia šventė po Velykų, nes be Šventosios Dvasios nebūtų atsiradusi Dievo tauta – Bažnyčia. Būtent Sekminės, anot kunigo, pavertė išsigandusius mokinius žmonėmis, pasirengusiais liudyti tikėjimą net savo gyvybės kaina.
„Baimė yra pakeičiama drąsa, uždarymas yra pakeičiamas išėjimu, liudijimas yra priimamas net iki kankinystės – visi jie taps kankiniais, visi krauju paliudys naujos civilizacijos kūrybą.
Krikščioniškoji civilizacija būtent gimė iš kankinių kraujo, mes esame gimstantys per šią patirtį – kraujo, kančios. Bet tai yra būtent apsisprendimo už Dievą, žmogų, gyvenimą, anapusinę tikrovę, nemirtingumą – kaina“, – sako jis.
Kalbėdamas apie šiandieną, kunigas atkreipia dėmesį ir į tai, kad daugelis žmonių, nors ir pakrikštyti, gyvena atsiskyrę nuo tikėjimo bendruomenės. Pasak jo, vis daugiau žmonių atsisako sekmadienio Mišių, sakramentų, bendrystės, žmogus ima tikėti ir pasitikėti tik pats savimi.
R. Doveika sako, kad pakrikštytas krikščionis, nepriimantis Eucharistijos, yra ateistas, sekmadienį nesusiburiantis su tikinčiųjų bendruomene – egoistas, nepriimantis ir kitam nepalinkintis ramybės – konkurentas, priešas, pavojus:
„Sekminės mums yra ypatinga to supratimo, atsiliepimo, permąstymo ir turėjimo drąsos keisti savo mąstymą diena – tai pasiūlymas grįžti atgal. Tai yra ne pažeminimas, ne priekaištas ar demagogija, o atsiklaupimas prie kito krikštyto žmogaus ir pasakymas: „Sugrįžk, pasaulis per daug tave įtraukė ir tavo tikėjimas pavirto ateistiniu reiškiniu“.
Tai kvietimas sugrįžti į savo tikėjimą, tikėjimo žinias, tikėjimo mokymą, evangelinį mokymą, į moralės, etikos, socialinių santykių, politikos, ekonomikos per krikščioniškąjį žvilgsnį mokymą – tada pajusi tvirtą žemę po kojomis, turėsi centrą, turėsi pagrindą, galią, bendruomenę, tautą – Dievo tautą ir nacionalinę, Dievo karalystę ir savo valstybę ir visa tai tavyje darniai suskambės.“
Pokyčio ir apsisprendimo diena
Apibendrindamas kunigas sako, kad Sekminės yra pokyčio ir apsisprendimo diena, kai žmogus apsisprendžia už tikėjimą atiduoti viską: už kitą paaukoti gyvybę, neišduoti savo vertybių ir įsitikinimų už patogesnį gyvenimą.
Kalbėdamas apie šią šventę, R. Doveika išskiria ir gražų akcentą – bažnyčios šiuo laikotarpiu puošiamos beržais, didelė pagarba buvo rodoma ir gyvūnams, auginamiems namuose, jie taip pat puošti vainikais. Tai parodo, kad tikėjimas visada buvo tampriai susietas su buitimi, gyvenimu, gamta, gyvūnais – visa tai darniai suskamba lietuvių tautoje.
Be to, Sekminės yra Sutvirtinimo – vieno iš trijų įkrikščioninimo sakramentų su Krikštu ir Eucharistija – teikimo laikas. Per šį sakramentą krikščionis įgauna tikėjimo pilnatvę.
Tikintiesiems sekmadienis visada yra buvimo kartu diena
R. Doveika prideda, kad visi tikintys žmonės, tikėjimą išreiškiantys per religinius veiksmus, natūraliai tokią dieną, kaip ir kiekvieną sekmadienį, susirenka būti kartu, tai yra krikščionio santykio su Dievu ir kitu žmogumi diena.
„Nuoširdus kvietimas tiems, kurie galbūt yra šiek tiek toliau arba šiek tiek yra pametę, užmiršę, padėję į šoną visus šiuos dalykus – tai puiki proga atrasti tai, prisiminti, susigrąžinti ir išdrįsti sekmadienį būti bažnyčioje. Čia susirenka Dievo tauta, galia, jėga, susirenka Dievo vaikai, Kristaus mokiniai.
Pirmas veiksmas, kurį mes darome, ir pirmas kvietimas bei linkėjimas Sekminėms – ateikime būti kartu bažnyčioje, viešai Dievą garbinti ir švęsti Mišias“, – kvietė kunigas.
Iš kunigo – palinkėjimai visiems
Dar vienas dvasininko palinkėjimas – atrasti savyje glūdinčią drąsą. Kunigas išskiria drąsą būti Jėzaus mokiniu, nesigėdyti savo tikėjimo.
„Mes neturime nieko atsiprašyti, kad esame tikintys žmonės – neturime už savo tikėjimą atsiprašyti ir jaustis prieš kažką nepatogiai, kad esame krikščionys, Jėzaus mokiniai. Susigrąžinkime drąsą į savo gyvenimą.
Turbūt šiandien, kai esame baimės, įtampos, susiskaldymo ir skaldymo gelmėje, drąsa, kad tu esi Dievo žmogus, Dievo vaikas, turintis bendruomenę, yra turbūt sau pati didžiausia dovana, kurią labai nuoširdžiai linkiu visiems mums sau padovanoti“, – sakė dvasininkas.
Galiausiai kunigas R. Doveika kviečia liudyti savo tikėjimą per konkrečius veiksmus visur: darbo vietose, visuomenėse, buityje, kasdienybėje, namuose ar bendruomenėje.
Pirmasis žingsnis tai padaryti – šypsotis šypsena, kuri kyla iš vidinio džiaugsmo ir supratimo, kad mūsų gyvenime yra vietos ir kitam, Dievui ir žmogui:
„Viso to nuoširdžiai linkiu kiekvienam – atrasti, apsispręsti, drąsos, liudijimo, šypsenos, džiaugsmo ir vilties, nes jei Dievas yra su mumis, kas yra prieš mus?
Kai esame vieninga Dievo tauta, net su savo skirtingais požiūriais, supratimais, išsilavinimu, poreikiais esame vieningi, nes turime centrą ir pamatą, tada viso pasaulio bendruomenėje gauname labai didžiulį įvetinimą – pagarbą ir labai pagarbų elgesį.
Jis kyla iš gebėjimo išgirsti mažą tautą, įsiklausyti į tautos istorinę patirtį ir tokia maža tauta gali duoti labai daug svarių įrankių šiandieniniame sumaišties pasaulyje tai sumaisčiai ir suvaldyti, ir išspręsti, nes esame tauta tikinti, stipri ir labai daug galinti.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
