Raudondvaris, jauki gyvenvietė netoli Šeduvos, prie Panevėžio ir Šiaulių kelio, iš tolo akį traukia įspūdingo grožio parku ir turtingą praeitį menančiais dvaro pastatais. Nors nebegalima pasigėrėti XVIII a. surinktų ir Raudondvaryje saugotų paveikslų kolekcija, vietos architektūros ansamblis vertingas kaip romantizmo epochos paminklas.

Pateko į Ropų šeimos rankas

Gyvenviečių, pavadintų Raudondvariu, visoje Lietuvoje galėtume rasti ne vieną. Visai netoli Šeduvos esantis Raudondvaris išsiskiria savo turtinga istorija, nuostabiu parku ir puikiai išsilaikiusiais dvaro pastatais.

Gyvenvietės istorija neatsiejama nuo Šeduvos miesto istorijos. Kaip pasakojo Daugyvenės muziejaus direktorius Egidijus Prascevičius, Šeduvoje ilgokai buvo didžiojo kunigaikščio dvaras, vėliau perėjęs į privačias rankas.

1792 m. paskutinis Šeduvos seniūnijos valdytojas Stanislovas Poniatovskis su miestiečiais buvo pasirašęs sutartį, ji sudaryta atsižvelgiant į 1654 m. miestui suteiktas magdeburgo teises. Pagal ją miestiečiai mokėjo dvarui 3579 auksinių činčo mokestį. Iki baudžiavos panaikinimo Šeduva buvo vienintelis Lietuvos miestelis, išsikovojęs miesto teises ir pagal įstatymus prilygstąs apskrities miestams.

Po kelerių metų iš S. Poniatovskio Šeduvos dvarą ir žemes nupirko Teodoras fon Ropas.

Ropai – sena bajorų giminė, žinoma nuo XIII a., kai Rygos vyskupas Albertas įkūrė Livonijos ordiną.

Pirminė Ropų giminės pavardė – Bunchoevedenai. Jie į Livoniją atvyko nuo Žemutinio Reino iš Vestfalijos, nes už karinius nuopelnus iš vyskupų Livonijoje gavo žemes leno teisėmis. Pasistatę pilį prie Ropės upelio dabartinėje Latvijos teritorijoje, pradėjo vadintis von der Ropp.

REKLAMA

Ši giminė praturtėjo ne iš žiaurių žygių, o dėl išradingo darbo. Ne tik patys ūkininkavo, bet ir mokė lietuvius ūkininkauti. Todėl Ropų šeimai priklausantys dvarai visada buvo itin pavyzdingai tvarkomi.

Tačiau Šeduvos gyventojų padėtis, dvarą ir aplinkines žemes įsigijus Teodorui fon Ropui, gerokai pasikeitė. Jis ignoravo miestiečiams suteiktas teises ir pareikalavo, kad jie eitų lažą.

„Teodoras fon Ropas, tuometis Žadeikonių seniūnas, Šeduvos dvarą kartu su Panevėžio bei Mažaičių dvarais nupirko iš Apolonijos Poniatovskienės ir jos sūnaus Stanislovo už 22 tūkst. raudonųjų ir 140 tūkst. muštinių. Kadangi tais pačiais metais gaisras gana stipriai suniokojo Šeduvą, spėjama, kad nukentėjo ir dvaro pastatai, tad Teodoras fon Ropas pasiūlė miestiečiams pasikeisti žemės sklypais“, – „Sekundei“ pasakojo E. Prascevičius.

Vertė eiti į lažą

Tarp Teodoro fon Ropo ir Šeduvos magistrato buvo sudaryta konvencija, pagal kurią T. fon Ropas miestui atidavė senąją dvarvietę, o pats įsipareigojo per dvejus metus, nors iš pradžių siūlė ir per ketverius, iškelti iš jos visus medinius ir mūrinius pastatus, išgriauti jų rūsius. Dvaro sodas buvo paliekamas miestui. O miestas T. fon Ropui atidavė savo žemę, buvusią atokiau.

Nors sutartis buvo pasirašyta, T. fon Ropas jos nepaisė ir su miestu bylinėjosi dėl žemės ribų, činčo už miesto žemę ir kitus dalykus. Negalėdamas pakęsti miesto kaimynystės, o gal ir ekonominiais sumetimais, Šeduvos buvusio dvaro pastatus jis vis dėlto nugriovė.

„Dvarą įsigijus T. fon Ropui, tarp jo ir miestiečių prasidėję ginčai pasiekė net teismus.

Naujasis Šeduvos dvaro savininkas teigė dvarą nusipirkęs su miestu, vadinasi, ir miestiečiai turi eiti lažą jo dvare. Šeduviai teisybės pradėjo ieškoti teisme.

Nors Upytės žemės teismas pripažino, kad T. fon Ropas, reikalaudamas miestiečių eiti lažą, yra teisus, šeduviai nenurimo, kol galiausiai byla pateko į vyriausiąjį teismą ir 1812 m. Senatas nusprendė pripažinti Šeduvai anksčiau suteiktas teises“, – kalbėjo

Daugyvenės muziejaus direktorius.

Gyventojai taip pat skundėsi dėl paaukštintos naujai pastatytos malūno užtvankos. Išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose yra duomenų, kad 1821 m. miesto žemė buvusi užlieta. Manoma, kad tuo metu buvo perstatomas ar iš naujo statomas dvaro malūnas.

REKLAMA

Naujas vardas neprigijo

Naująjį dvarą T. fon Ropas įkūrė apie du kilometrus nuo miesto, prie Daugyvenės upės, jį pavadino Raudondvariu.

„Kadangi T. fon Ropas įsipareigojo nugriauti senojo Šeduvos dvaro pastatus, nauji statiniai turėjo iškilti jau kitoje vietoje – dabartiniame Raudondvaryje. Manoma, kad pagrindiniai ūkio pastatai ir galbūt rūmai buvo pastatyti 1801–1803 metais. Kas projektavo dvaro sodybą ir pastatus, nežinoma, tačiau aišku, kad ansamblis buvo kuriamas visas iš karto, tuščioje vietoje“, – pasakojo E. Prascevičius.

Dvaras dar kurį laiką buvo vadinamas Šeduvos dvaru. O 1837 m., valdant Aleksandrui Ropui, jau pradėtas vadinti Raudondvariu. Tiesa, kelis dešimtmečius jis buvo vadinamas dviem vardais: „Šadov“ ir „Červonyj dvor“.

Dar 1934 m. tuometis dvaro savininkas Julius Ropas, prašydamas Vidaus reikalų ministerijos dvarą vadinti ne Raudondvariu, o Šeduva, nes jis painiojamas su Kauno apskrityje esančiu Raudondvariu, nurodo, kad taip dvarą pavadinę lenkai apie 1862 metus, o tas vardas buvęs išverstas į lietuvių kalbą. Gavusi prašymą Vidaus reikalų ministerija dvarą pavadino Šeduvėlės kaimu, o Raudondvario vardą panaikino. Tačiau naujasis vardas neprigijo, žmonės ir toliau dvarą vadino Raudondvariu ar Šeduvos dvaru.

Įrengta XVIII a. paveikslų galerija

Nuo 1854 m. dvarą valdė Otonas fon Ropas. 1859 m. dvare buvo spirito varykla ir vėjo malūnas. 1882 m. dvarui priklausė 1329 dešimtinės dirbamos ir 145 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 3035 dešimtinės miško.

1923 m. Raudondvaryje buvo 20 ūkinių kiemų ir 140 gyventojų. Tačiau jau 1937 m. dvaro savininkas Aleksandras Ropas Raudondvario dvare panaikino keturis kaimus, nugriovė namus ir ūkio pastatus, o pačius gyventojus pavertė samdiniais. Tikėtina, kad samdiniams apgyvendinti tuo metu buvo pastatyti nauji kumetynai.

1926 m., vykdant dvarų parceliaciją, Raudondvario savininkui Bruno Ropui buvo palikta 80 ha žemės, 5 ha malūno tvenkinio ir 100 ha miško. Tačiau 1940 m., nacionalizuojant dvarus, Juliui ir Adelheidai Ropams priklausė 299,78 ha žemės.

REKLAMA

„Į Raudondvario dvarą iš taip pat Ropams priklausiusio Pakruojo dvaro apie 1859 m. buvo perkelta reta ir labai vertinga dailės kūrinių kolekcija. Meno kūriniai buvo kaupiami nuo pat 1801-ųjų. Teodoras fon Ropas buvo surinkęs labai vertingų tapybos, grafikos, skulptūros darbų, tarp jų – net garsiojo Renesanso laikų italų tapytojo Ticiano darbai. Šiame dvare taip pat buvo kaupiamas ir saugojamas šeimos archyvas. Per Antrąjį pasaulinį karą dvaras buvo nacionalizuotas, o meno vertybės sunaikintos sovietų armijos“, – sakė E. Prascevičius.

1959 m. dvaro pastatai buvo perduoti mokslo reikmėms, čia įkurtas žemės ūkio technikumas, vėliau perorganizuotas į Šeduvos tarybinio ūkio technikumą, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – aukštesnioji žemės ūkio mokykla. Dvaro pastatuose vietos atsirado kultūros centrui ir bibliotekai, žirgynui, nedideliam viešbučiui ir restoranui.

Virsta griuvėsiais

Pagrindiniai dvaro rūmai yra gyvas priekaištas, kad toks vertingas paveldo objektas paliktas likimo valiai. Prieš keletą metų į privačias rankas patekęs Raudondvario dvaras dabar yra kritinės būklės ir toliau griūva, nors aplinkosaugininkai jo būklę buvo įvertinę kaip patenkinamą.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų